Apie savo išgyvenimus auginant autizmo požymių turintį vaiką, ji atvirai ir jautriai papasakojo ką tik Lietuvoje išleistoje knygoje „Mano mažasis genijus“.

Optimistiniame pasakojime K. Barnett teigia, kad kiekvienas vaikas gali būti genijus ir pataria, kaip atskleisti stipriausius kiekvieno vaiko gebėjimus. Knygos autorė kviečia visus tėvus pažvelgti į savo vaikus kitomis akimis, įžvelgti jų talentus ir padėti jiems atrasti save.

DELFI pateikia pirmąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Mano mažasis genijus“.

Foto: Organizatorių nuotr.

********************

Kad ir kiek Džeikas žinojo apie Saturno palydovus, „Švieselės“ paruošiamieji užsiėmimai jam nebuvo lengvi. Sunkiausia jam būdavo neatsiskirti nuo grupės. Bet kokio socialinių įgūdžių reikalaujančio pratimo metu sūnus stengdavosi ištrūkti ir būti vienas.

Pasiekti, kad jis paprasčiausiai išsėdėtų šalia kito vaiko dešimt minučių, užtruko ilgai – gal net metus.

Tačiau aš buvau nuėjusi per toli, kad grįžčiau, taigi darbą tęsiau. Mudu su Džeiku ruošėmės mokyklai kiekvieną vakarą, nuolatos kantriai dirbdami (su keletu triukų). Pavyzdžiui, nupirkau krūvą skirtingų spalvų tualeto dangčių, juos kaip vizualius žymeklius pasitelkiau, nurodydama vaikams, kur sėstis, kai reikia sėdėti ratu.

Tos socialinių įgūdžių reikalaujančios užduotys Džeikui tapo šiek tiek lengvesnės tuomet, kai ir visiems „Švieselės“ vaikams nebebuvo tokios sudėtingos.

Užduotis sėdėti prie kito vaiko, visiems sėdint ratu, dėl nuolatinio kartojimo tapo tarytum antrąja jo prigimtimi. Tačiau ta kartojimo veikla buvo visai kitokia nei nelanksti, monotoniška tradicinė terapija, nes vaikas gavo begales laiko užsiimti tuo, ką mėgo.

Vieną vakarą pamačiau Maiklą stovintį su Vesu ant rankų prie garažo durų. Jis pasakė: „Maniau, jog turime sutikti su ekspertais, kad jie žino, kaip elgtis geriausia. Bet klydau, Kris. Tau pavyko.“

Jo balse buvo jaučiamas pasididžiavimas. Grįžau į savo vietą ir pirmą kartą pastebėjau, ką iš tiesų mes pasiekėme. Maiklas pasakė garsiai tai, ką aš pagalvojau: „Atrodo kaip tikra paruošiamoji mokykla.“

Mudu su Džeiku tapome nuolatiniais Holkamo observatorijos lankytojais. Vasaros pabaigoje jau pažinojau visus jos darbuotojus, žinojau jų vardus. Kuo daugiau Džeikas sužinojo apie astronomiją, tuo mažiau užsisklendęs jis darėsi. Ši veikla suteikė mums bendrumo. Kadangi apie savo pamėgtą astronomiją galėjo pasikalbėti su kuo nors kitu, tai padėjo jam atrasti ryšį tarp kalbėjimo ir tikro bendravimo, – ir ne tik su manimi, bet ir su kitais žmonėmis.

Buvau laiminga ir sujaudinta dėl to, kad, pavyzdžiui, užuot ignoravęs mano nėštumą, kaip darė, kai laukiausi Veso, Džeikas netgi išreiškė susidomėjimą tuoj gimsiančiu kūdikiu. Pasiėmiau jį kartu į vieną iš tyrimų ultragarsu. Tai buvo tas svarbusis tyrimas – mes ketinome sužinoti kūdikio lytį. Džeiką – kaip ir tikėjausi – sužavėjo įranga.

„Tai dar vienas berniukas!“ – pasakė laborantė. Mano širdies dažnis pakilo iki pat dangaus. Savaičių savaites visi aplink šaipėsi, kad turėsiu trečią berniuką. Buvo ir juokų, kad turėčiau įkurti savo beisbolo komandą arba pasistatyti namą, kuriame būtų tik išskirtinai minkšti ir plaunami paviršiai.

Tiesą sakant, tikėjausi mergaitės, bet ne dėl to, kad būčiau norėjusi kompanionės eiti kartu darytis manikiūro. Statistiškai vertinant, egzistavo daug didesnė rizika, kad dar vienas berniukas gali būti autistiškas.

Ironiška, tačiau būtent Džeikas atitraukė mane nuo tų minčių. „Kodėl ji vis vadina mano seserį berniuku?“ – pasakė jis, rūsčiai žvelgdamas į laborantę. Akivaizdu, jog jis taip pat tikėjosi mergaitės.

Laikas, praleistas observatorijoje, padėjo dar ir kitais, nenumatytais būdais. Mums sėdint ant žolės ir užkandžiaujant, kol laukėme planetariumo atidarymo, galėjau jausti Džeikui visus tuos nuostabius motiniškus jausmus, kuriuos, jau maniau, buvo pavogęs autizmas.

Galėjau su juo vartyti astronomijos knygą, galėjau paliesti minkštą jo skruostą, stebėdama putlias rankytes, verčiančias puslapius. Galėjau užuosti nuostabų jo vaikišką kvapą, jausti jo svorį ant kojos. Buvau taip jo pasiilgusi, o dabar jį susigrąžinau. Pašaliečiui tai galėjo atrodyti tikrai ne kažin kas, bet tą pusvalandį ant žolės mes abu tenkinome savo pagrindinius, svarbiausius poreikius.

Kai kurios „Švieselės“ vaikų mamos buvo tokios nusikamavusios, kad net nebežiūrėjo į savo vaikus. Pirma jos prarado juos dėl autizmo, paskui dėl įtampos turėti autistišką vaiką. Supratau jas. Tą vasarą, kurią praleidau kartu su Džeiku, pati tą pamoką išmokau. Normalios vaikystės patirčių reikėjo ne tik Džeikui. Man jų reikėjo taip pat!

Džeikas pradėjo daugiau kalbėti, ir mes ėmėme suprasti, kas dėjosi jo galvoje visą tą laiką, kai jis buvo nuo mūsų atsiskyręs. Pagaliau sūnus galėjo pasakyti mums, ką darė tuomet ir apie ką galvojo.

„Reikės išgerti puodelį vištienos sultinio, kad galėčiau tai pakelti“, – sakydavau (ir vis dar sakau) aš, kai jis išversdavo mus iš kojų kokiu vienu iš savo perliukų.

Pavyzdžiui, vienas mėgstamiausių Džeiko žaidimų visada buvo sukti žmones. Jis vaikščiodavo po darželį, išsirinkdavo kokį vaiką, nusivesdavo ją arba jį į tam tikrą vietą ir paleisdavo suktis it vilkelį. Jei sukiesi, nuklysti nuo nurodyto taško negalėjai, taip pat turėjai išlaikyti greitį. Paskui jis palydėdavo kitą žmogų į kitą vietą ir vėl paleisdavo jį suktis.

Darželio vaikai laikė tai tikra linksmybe, todėl kartais visi kambaryje stovėdavo skirtingose vietose ir sukdavosi skirtingais greičiais. Visada priskirdavome tai autizmui – bereikšmiam, pasikartojančiam elgesiui, teikiančiam jam malonumą – iki vieno vakaro, kai jis, būdamas ketverių, pradėjo daugiau su mumis bendrauti.

Vienu metu aš pradėjau lėtinti sukimąsi. Džeikas vis atsisukdavo, mane taisydamas, kol galiausiai aš gana griežtai pareiškiau: „Aš suksiuos, mielasis, bet lėčiau.“

„Mamyte, negali suktis lėčiau, – pasakė jis susierzinęs. – Tie, kurie arčiau Saulės, sukasi greičiau.“

Mes buvome planetos. Ir tik panaršiusi „Google“ pagaliau supratau, kad Džeikas darželio vaikus naudojo kaip planetų modelius, kurie sukosi skirtingais greičiais, atsižvelgiant į jų poziciją Saulės atžvilgiu.