Šventinė istorija
Prieš šias Kalėdas Tomas padėjo tėvams pasiruošti šventėms. Tvarkant namus ir puošiant eglutę, jį pradėjo erzinti įjungtas televizorius. Aparatas akivaizdžiai rodė „nesąmones“: ne filmą ar muziką, bet kalbančias galvas. Laida Tomui nepatiko. Jis ryžtingai paėmė televizoriaus valdymo pultelį, ir įvyko stebuklas – paspaudus reikiamą mygtuką, televizorius neišsijungė. Priešingai, su kiekvienu paspaudimu, jo garsas didėjo. Tuo pačiu metu iš rankų iškrito ir į smulkias šukes sudužo gražus eglutės žaisliukas. Kambaryje snaudęs šuo ėmė skalyti, o televizorius – juoktis. Nebuvo pultelio „išjungti“ šuniui. Tomo veidą užliejo raudonis, širdis stipriau „trinktelėjo“, rankos susigniaužė į kumščius, jis piktai dėbtelėjo į šunį, bet liko stovėti ramus, kažką pats sau murmėdamas. „Sėdėk!“ – galiausiai paliepė šuniui ir giliai įkvėpė, tada lėtai priėjo prie televizoriaus ir išjungė prietaisą iš elektros lizdo. Šuo atsisėdo. „Koks netikėtumas – klauso“, – pagalvojo Tomas ir nuėjo atsinešti šepečio šluoti stiklams, skanėsto šuniui apdovanoti ir minutei tylos nusiraminti.
„Mano sūnus moka pykti“, – pagalvojo Tomo mama, tuo metu sėdėjusi ant sofos ir skaičiusi laikraštį. Tomui yra 30 metų, jis dirba mokytoju didmiesčio mokykloje ir per šventes atvažiuoja aplankyti tėvų.
Dabar minutėlei sustokime. Ar daug suaugusiųjų geba padaryti tai, ką padarė Tomas? Tikriausiai Jūs pažįstate daugybę žmonių, kurie jo vietoje būtų elgęsi kitaip: garsiai nusikeikę, ėmę rėkti, trinktelėję televizorių, metę pultelį į grindis po egle arba į šiukšlių dėžę, aprėkę tame pačiame kambaryje esantį spanielį arba vaiką, trenkę durimis ir išėję į kitą kambarį, išvažiavę pirkti naujo televizoriaus... Daugybei žmonių yra labai sunku susivaldyti, kai juos užplūsta stiprios emocijos.
Kitas klausimas: ar pažįstate daug penkiamečių, kurie geba padaryti tai, ką darė Tomas? Tikrai gali būti, kad nė vieno. Toks penkiamečio vaizdinys yra netgi komiškas, juk, lyginant su suaugusiuoju, tokio amžiaus vaikas dar mažai supranta apie save ir savo emocijas, nežino, ką jos reiškia ir kaip reikia susivaldyti, kai stipriai supyksti.
Dėl to nereikėtų sielvartauti: įsivaizduodami nirštantį „hipotetinį“ penkiametį, mes viliamės, kad jis dar sukaups pakankamai žinių, įgūdžių ir išminties tam, kad būdamas 10, 13 ar 15 metų jau mokėtų suvaldyti savo pyktį ir elgtis „išmaniai“ daugelyje situacijų, net jei bus susinervinęs. Mes viliamės, kad savo aplinkoje jis turės rūpestingų suaugusiųjų (tėvų, senelių, auklėtojų, pedagogų), kurie jį išmokys svarbiausių dalykų, susijusių su jo vidiniu pasauliu.
Kiek turite laiko išmokyti savo vaiką svarbiausių dalykų apie emocijas?
Jei jam dabar penkeri, tada – apie dešimt metų. Vėliau galės mokytis pats. Atėję į psichologo kabinetą, tėvai dažnai prašo patarimo dėl kelių paplitusių situacijų:
Vaikas, negavęs ko nori, atsisakantis daryti tai, ko paprašytas, pavargęs, o kartais tarsi visai be priežasties, supyksta ir „ima isterikuoti“: šaukia, rengiasi įspirti, mėto daiktus, tranko duris.
Vaikui, pakilusiam iš patalo ryte arba einančiam gatve, arba prekybos centro alėja, kyla nepaprastai stiprus noras ką nors gauti arba nuveikti, toks stiprus, kad jis, regis, nebegali be šito gyventi. (Dar būna taip, kad einant kažko išsvajoto veikti, anksčiau buvęs noras akimirksniu dingsta, o jo vietą pakeičia kitas, dėl kurio, jau, atrodo, nebeįmanoma nuveikti to, kam buvo pasiruošta, kas buvo suplanuota.)
Tėvai dažnai būna labai pavargę, sunerimę, pikti dėl tokio vaiko elgesio ir trokšta, kad vaiko „isterijos priepuoliai“ kuo greičiau liautųsi. Tokį vaiko elgesį tikrai sunku ištverti. Kad čia aprašytos situacijos kelia tėvams didelį stresą, galima spręsti iš to, kaip greitai jie stengiasi šiuos dalykus panaikinti. Vaiko pyktį suvaldyti (labai greitai ir labai trumpam) pavyksta tada, kai visi vaiko poreikiai ir norai išsyk bei visada patenkinami. Rezultatas šioje situacijoje iš tiesų būna greitas, bet toks vaikas visai nesimoko atlaikyti vidinės įtampos, kuri būtinai kaskart sugrįžta.
Pirmoji pagalba
Pirmoji pagalba tėvams šioje situacijoje – tikroviškai įvertinti problemą ir kiek turime laiko jai spręsti. Pirmiausia – svarbu suprasti, kad vaikai ir suaugusieji savo prigimtimi yra minčių, jausmų ir troškimų buveinės. Visą gyvenimą mes brandiname save ir stengiamės pasiekti tokią pusiausvyros ir savęs supratimo būseną, kuriai būdinga tai, kad stipriausios mūsų emocijos ne blaško mus po erdvę, bet mes patys, kiek tik įmanoma, jas apčiuopdami, suprasdami ir patys sau įvardydami, renkamės vieną ar kitą elgesio būdą.
Stiprūs jausmai, troškimai, baimės ir kitokie vidiniai fenomenai yra nelengvas dalykas, keliantis aibę rūpesčių net tik vaikams, bet ir patiems suaugusiesiems. Kasmet internete stebime straipsnių ir įvairių žmonių pasisakymų, kuriuose skatinama atsisakyti pykčio, pozityviai mąstyti ir pradėti naują gyvenimą „be nusikaltimų“. Atraskime drąsos pasvarstyti, kad šie kvietimai dažnokai yra beprasmiai: mes nesame pajėgūs nejausti ir atsisakyti pykčio ar kitų emocijų, kurios būna nemalonios, ir šito negalime išmokyti nė vieno žmogaus.
Stiprios emocijos kyla ir kils žmonėms visada, kol tik jie bus gyvi. Svarbiausia vilties teikianti žinia visuomenei, kurioje supykę vaikai ir suaugusieji dažnai elgiasi labai agresyviai, yra ta, kad įmanoma išmokti su sunkiais jausmais būti, atlaikyti jų keliamą vidinę įtampą, taip pat pasinaudoti jais, kad augtume, tobulėtume ir pasirinktume tai, kas kiekvienam geriausia.
Antra – savo jausmų ir emocijų pažinimas yra dalykas, kurio neįmanoma išmokti ar išmokyti greitai. Tai nuoseklus brendimo ir savęs pažinimo kelias, kuriuo visą gyvenimą keliaujame patys ir kuriuo turėtume saugiai vesti savo vaikus. Jums labai pasisekė, jei ugdymo įstaigoje, kurią lanko Jūsų vaikas, vyksta kokios nors vaikų emocinio ugdymo pamokėlės, nes jas lankydami vaikai turi mažiau galimybių savarankiškai pataikyti į kitą – agresyvaus elgesio raidos – kelią. Visgi nereikėtų visų su emocijomis susijusių „mokslų“ palikti ugdymo įstaigos pedagogams. Tad aptarkime tai, ko vaikus gali išmokyti jų tėvai.
Psichologai, kalbėdami apie naujo elgesio besimokantį vaiką, dažnai vartoja žodį „modeliavimas“. Tai reiškia, kad vaikai turi neįveikiamai stiprų motyvą tapti panašūs į suaugusiuosius (nes pastarieji jiems atrodo dideli, drąsūs, stiprūs) ir imituoja, atkartoja elgesį, kurį mato savo artimiausioje aplinkoje. Suaugusieji tai nujaučia, nes, kai vaikas padaro ką nors netikėta, jie iškart klausia: „Kur tu šito išmokai?“ Jei siekiate, kad penkiametis vaikas elgtųsi tinkamai, Jūs patys turite taip elgtis kaskart, kai supykstate (visus ateinančius dešimt metų, vėliau galėsite elgtis kaip norite, jeigu vis dar norėsis). Šito principo reikėtų laikytis net ir tada, kai Jums atrodo, kad vaikų šalia nėra. Iš tikrųjų jie dažnai tūno kur nors netoli pasislėpę ir viską girdi. Kitoje pastraipoje Jums užduosime daug klausimų.
Iš ko vaikas supranta, kai Jūs esate įpykęs(-usi)? (Pyktis beveik visais atvejais matyti išoriškai – keičiasi žmogaus kūnas, keičiasi kalba, keičiasi elgesys).
Ką konkrečiai Jūsų vaikas mato?
Ką Jūs kalbate ir darote, kai supykstate? Kaip Jūs tada atrodote?
Ar Jūs patenkintas(-a) savo elgesiu tais atvejais, kai esate piktas(-a)?
Ar norėtumėte, kad Jūsų vaikas elgtųsi taip pat?
Ar Jūsų vaikas būna panašus į Jus tada, kai pyksta? Kuo?
Kurie Jūsų elgesio elementai Jums nepatinka?
Ar būdamas įpykęs(-usi) žalojate save (geriate alkoholį, rūkote)?
Ar esate pajėgus(-i) pakeisti tą savo elgesio dalį, kuri Jums nepatinka arba yra žalinga?
Jei ne, kur galėtumėte gauti pagalbos sau, sužinoti daugiau apie savo jausmus ir kaip elgtis, kai užplūsta stiprios emocijos?
Ar esate pasirengęs(-usi) savarankiškai išmokti suvaldyti savo pyktį?
Ką galėtumėte perskaityti arba su kuo galėtumėte pasikonsultuoti?
Koks nežalingas būdas padeda Jums nusiraminti ir ar galite šio nusiraminimo būdo išmokyti savo vaiką?
Galbūt žinote ne vieną būdą? Kuris Jums patinka labiausiai? Ar jis nebus per sunkus vaikui? Gal galite sugalvoti paprastesnį jo variantą?
Ką Jūs pats (pati) darydavote, kai būdamas(-a) vaikas pykdavote?
Ką supykę darydavo Jūsų tėvai? Ar Jums tai padėdavo? Ar linkėtumėte šito savo vaikui?
Šie klausimai yra labai prasmingi ir svarbūs todėl, kad nuodugniai išklausinėjus save patį apie savo pykčio ypatumus, beveik visada galima atrasti bent keletą savitų idėjų, kaip padėti savo vaikui. Konsultuojančiam psichologui labai palanku dirbti su mama arba tėčiu, kuris pripažįsta, kad pats pyksta, žino, kad pykti yra visiškai normalu ir sukaupia pakankamai drąsos, kad papasakotų, kaip tokiais atvejais „siautėja“. Tokiais suaugusiaisiais verta žavėtis! Jie turi didžiulį gebėjimą – iš šalies pažvelgti į savo elgesį, keistis patys ir ugdyti savo vaikus.
Kur kas daugiau keblumų kyla dėl tėvų, kurie teigia, kad patys yra „tobuli“, jiems yra pavykę „atsisakyti pykčio“, jie gyvena be jausmų ir niekada nepyksta. Kartais atsitinka taip, kad išnykus, „pasislėpus“ pykčio emocijai, suaugusiesiems vietoj jos atsiranda kita – liūdesio, depresijos – tarsi be jokios aiškios priežasties. Tėtis arba mama, kurie išgyvena panašius dalykus, dėl to dažnai kenčia, ir jokiu būdu nėra dėl šito kalti. Palengvėjimą gali pavykti pasiekti lankant asmeninę, suaugusiesiems skirtą psichoterapiją.
2. Mokykite vaiką atpažinti pyktį ir ugdykite žodyną, skirtą pykčiui išreikšti
Kalba ir žodynas yra labai svarbus elementas, skiriantis žmonių pasaulį nuo gyvūnų. Jei norime būti „žmogiški“, prireikia mokėti daug žodžių. Vaikai šaukia, kumščiuojasi, spardosi, mėto daiktus, nes tai dažnai yra vienintelis jiems žinomas būdas išlieti pykčiui. Jei vaikas dar nemoka atpažinti ir žodžiais pavadinti savo pykčio, nelabai prasminga jo klausti: „Kaip tu jautiesi?“
Pirmiausia patys atlikite tokią užduotį: surašykite popieriaus lape visus žodžius, kuriais Jūs galite nusakyti įvairiausio stiprumo pyktį: nuo vos vos juntamo iki beveik nebepakeliamo. Jei pavyks, pasiūlykite šią užduotį vaikui ir atlikite ją su vaiku kartu. Galite rašyti žodžius ant lipnių lapelių ir klijuoti ant didelio popieriaus lapo. Galite sukurti aplikaciją „pykčio traukinys“, „medis“ ar kt.
Kai matysite pykstantį savo vaiką, stenkitės atpažinti, kokio tai stiprumo pyktis, ir vartokite atitinkamus žodžius iš tų, kuriuos užrašėte: „Matau, kad esi šiek tiek susierzinęs. Papasakok man, kas atsitiko?“ Paaiškinkite vaikui, iš ko Jūs supratote, kad jis ima pykti, taip jis pats mokysis atpažinti emociją. Kai žmonės pradeda pykti, jie ima kalbėti garsiau, skruostus užlieja raudonis, rankos gniaužiasi į kumščius, ima stipriau plakti širdis, greitėja kvėpavimas, ima džiūti burna. Yra dalykų, kuriuos gali pastebėti tik pats vaikas; tai akcentuodami jį padrąsinsite, suteiksite entuziazmo pažinti savo kūno reakcijas. Tegul vaikas tampa „pykčio snaiperiu“, pastebi jį vos pradėjus jam kilti. Pyktis paprastai stiprėja labai greitai ir įvairios jo suvaldymo strategijos geriausiai veikia tada, jeigu yra pritaikomos vos pasirodžius pykčio požymiams.
3. „Pykčio dumplės“ ir kiti saugūs būdai emocijoms fiziškai išlieti
Kalbėjimas išsyk tikrai netaps svarbiausiu būdu, palengvinančiu vidinę vaiko įtampą. Tam reikalinga tam tikra branda, reikia nueiti ilgoką raidos kelią, mokantis. Kalbėjimas yra būdas išsakyti, išreikšti pykčiui, o tam tikri fiziniai veiksmai gali padėti saugiai išlieti pyktį. Kokie tai būdai – priklauso tik nuo Jūsų fantazijos. Svarbu, kad vaikas fiziškai nuvargtų, nesužeistų kitų, nesusižeistų pats ir nesulaužytų daiktų.
Supykus trankyti pagalvę yra nuobodoka idėja, bet geriau nei nieko. Štai šiek tiek įdomesnė: pasigaminkite „pykčio dumples“. Jums reikės: tuščio plastikinio 1,5 litro talpos butelio, 3 mažų stiklinių rutuliukų, dažų arba guašo, vandens, stiprių klijų. Kartu su vaiku suberkite į butelį stiklinius rutuliukus ir pripilkite trečdalį (arba iki pusės) vandens, tada įdėkite šiek tiek tos spalvos dažų, kurie vaikui primena pyktį. Kamštelį sutepkite stipriais klijais, užsukite ir leiskite išdžiūti. Butelį reikia iš visų jėgų ir nesustojant purtyti tol, kol nebetenkama jėgų ir norisi kristi. Papasakokite portalui www.ikimokyklinis.lt apie kitus Jūsų sukurtus mechanizmus, kuriais ikimokyklinukas gali saugiai išlieti pyktį.
4. Kai vaikas „dega“: pyksta nepaprastai stipriai
Jei vaikas yra supykęs labai stipriai, jis paprastai yra peržengęs „ribą“, už kurios žodžiai ir vandens buteliai nusiraminti nepadeda. Jis lieka nepaprastai susijaudinęs tol, kol medžiagos, kurias jo organizmas „išmetė“ į kraują, „nesudega“. Tokiais atvejais pirmiausia vaiką reikia fiziškai apkabinti ir stipriai laikyti, kol susijaudinimas praeis. Svarbu, kad tai padarytumėte nesukeldami vaikui skausmo. Šiuo atveju būtinai pasakykite vaikui tris dalykus:
apibūdinkite, kas su vaiku vyksta (tu esi labai stipriai supykęs);
pasakykite, kad jis nėra dėl to blogas (tu nesi blogas, šitaip būna);
paaiškinkite, kad jo nebaudžiate ir neskriaudžiate, bet jam padedate (aš paleisiu tave iš karto, kai nurimsi).
5. Asmeninis įvairių nusiraminimo būdų arsenalas
Išeiti pabūti į „ramybės kambarį“; apibėgti ratą aplink stadioną; pasiklausyti muzikos; įsivaizduoti (žaisti), kad esi nepaprastai gražioje vietoje, kur gera; mėtyti kamuolį į krepšį; piešti tankus ar raganosius; dainuoti ar groti „piktas“ dainas ar kūrinėlius, jei vaikui patinka muzikuoti; lėtai mintyse skaičiuoti nuo 0 iki 10 arba atvirkščiai; giliai ir lėtai pakvėpuoti. Vaikas nesugalvos šių būdų sąrašo pats, turite jam padėti. Jeigu kada nors supykęs jis panaudojo vieną iš būdų ir tai vaikui padėjo, – kitą kartą paraginkite šį būdą pakartoti. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad naujo elgesio išmokstama ne iš karto, tam reikia apie 20 dienų kartojimo. Kad tai, kas sugalvota, neprapultų, surašykite viską ant didelio popieriaus lapo.
Padėkite savo vaikui augti sveikam
Visi čia aprašyti dalykai yra skirti tam, kad nebūtų sudarytos sąlygos agresyviam vaiko elgesiui plėtotis, netinkamiems elgesio būdams išmokti. Priešingai – Jūs imate vesti vaiką keliu, kuris padeda jam pažinti patį save ir kitus žmones bei sutarti su jais žmogiškais būdais. Šis kelias visada savitas, unikalus ir asmeniškas. Galbūt Jums patiems niekas niekada nepadėjo eiti šiuo keliu, Jūs ieškojote jo patys, neturėjote galimybės kai kurių dalykų išmokti. Galbūt Jums patiems nepaprastai sunku elgtis konstruktyviai, kai užplūsta stiprus pyktis, ir Jūs nesate dėl to kaltas. Noras padėti savo vaikui augti sveikam yra nepaprastai stiprus motyvas, dėl kurio suaugusieji perskaito knygas, eina į psichologinių pedagoginių tarnybų ir kitų organizacijų rengiamus seminarus tėvams, lanko asmeninę psichoterapiją, užsirakina vonioje ir 10 minučių sėdi ten, kad nusiramintų ir būdami pikti savo vaiko neaprėktų žodžiais, stipriai nutolusiais nuo tiesos. Negalima drausti vaikams pykti – nes nustoti pykti yra neįmanomas ir psichikos sveikatai žalingas tikslas. Pyktis yra normalus. Padėkime jiems atrasti svarbiausius atsakymus apie tai, kaip gyventi jaučiant pyktį ir kitas emocijas.
