Budistai tiki: jei sūnus užsivilks vienuolio apdarą, ir jis, ir jo tėvai kitame gyvenime pasieks aukštesnį reinkarnacijos lygį. Tarnauti Budhai yra didžiausia dovana, garbė ir privilegija.
Retas matęs baltąjį
Nustatyto amžiaus, kada tampama novicijumi, nėra, tad šventė vyksta tuomet, kai berniuko tėvai surenka reikiamą sumą iškilmingai išlydėtuvių ceremonijai. Dažniausiai berniukai užsivelka vienuolio drabužį, kai jiems sukanka 8–9 metai. Tokio amžiaus vaikai be didelio vargo sugeba perprasti vienuolių tradicijas ir įsiminti Budhos mokymą.
Labai apsidžiaugiau, kai keliaudama po Mianmarą buvau pakviesta į vieną tokių ceremonijų. Vietiniams didelė garbė, jei į jų namus užsuka užsieniečių.
Įšventinimo ceremonija vyko Adamano jūros, skalaujančios pietinę Mianmaro dalį, saloje, iki kurios reikėjo valandą plaukti senutėliu mediniu laivu. Kitą kelionės dalį teko kratytis autorikša, populiariai Azijoje vadinama tuk-tuk.
Artėdamas prie blizgančiomis girliandomis išpuošto bambukinio namo autorikšos vairuotojas nuolat spaudė garso signalą, taip pranešdamas apie atvykstančius svečius. Iš aplinkinių namų sukviesti giminės ir kaimynai smalsiais žvilgsniais lydėjo atvykėlius – kaimelyje retas savo akimis yra matęs baltąjį!
Prasiskyrę į šonus, jie nuolankiai užleido svečiams kelią į antrą namelio aukštą, gausiai išdabintą ir paruoštą išlydėtuvių ceremonijai.
Garbingiausia vieta
Išsispyrę iš apavo (Azijoje nei į namus, nei į šventyklas su batais įžengti nevalia) pakilome siauručiais mediniais laiptais. Čia jau buvo susirinkę nemažai artimiausių šeimos narių, bet visi tuoj pat užleido garbingiausias vietas ant grindų pačiame kambario viduryje svetimšaliams, patys įsikurdami pakraščiuose ir balkone. Visas kitas pulkas svečių liko laukti kieme: plonyčiai namelio pastoliai kažin ar atlaikytų neįprastai gausų žmonių antplūdį.
Vienas pagyvenęs mianmarietis didžiulėje knygoje rūpestingai rašė kiekvieno svečio vardą ir registravo auką, kurią šis dovanojo budistų vienuolynui džiugios šventės proga. Dažniausiai tai buvo vokeliai su keliomis smulkiomis kupiūromis.
Tuo tarpu grindys priešais mus buvo skubiai nuklotos tradiciniais Mianmaro gardėsiais, ruošiamais tik ypatingomis progomis: saldžiais pyragais, ledų kaušeliais ir lėkštelėmis su skrudintų pupų ir riešutų užkandžiu.
Kai pasiteiravau, kur yra būsimi vienuoliai, po akimirkos priešais mane jau stovėjo trys rimti ir pasitempę pusbroliai: trylikos, dvylikos ir devynerių metų. Papozavę nuotraukai berniukai diskretiškai pasitraukė, leisdami svečiams toliau mėgautis saldėsiais.
Procesiją puošia gražuolės
Įšventinimo ceremonijos vyresniajam davus ženklą, šventė persikėlė į lauką. Medžių pavėsyje išrikiuoti stalai buvo kaipmat nukrauti tradiciniais Mianmaro patiekalais: ryžiais, mėsos kariais, gaiviomis salotomis, ąsočiais žalios arbatos. Vietiniai nesėdo prie stalo, kol nepasisotino garbingiausi svečiai – užsieniečiai.
Šeimininkai visą laiką stovėjo išsirikiavę aplink puotaujančius svečius vis stebėdami, ar nieko netrūksta, nuolat ragindami įsidėti dar maisto. Jaunesniųjų šeimos narių pareiga – stovėti šalia valgančiųjų ir vėdinti juos plastikinėmis vėduoklėmis, kad šiems nebūtų karšta valgyti, kad kokia musė, neduokdie, nenutūptų ant maisto.
Po puotos būsimus novicijus aprengė žvilgančiais princų kostiumais, net paryškino jų veido bruožus. Visa tai tam, kad simboliškai būtų pagerbtas Budhos pasirinkimas: jis, atsisakęs finansinės gerovės ir šeimos, iš turtingo princo Siddarthos virto asketišku vienuoliu.
Užsodinti ant išpuoštų arklių, išdabinti berniukai savo artimiausių šeimos narių apsuptyje pajudėjo vienuolyno link. Kartu į ilgą procesiją išsirikiavo visi svečiai ir kaimynai, nešini gėlių puokštėmis, ryšuliais vaisių, dubenimis ryžių, pilnomis pintinėmis vienuolynui aukojamų daiktų: pagalvių, indų, kilimėlių.
Procesijos pradžioje buivolų traukiamuose rateliuose dardėjo muzikantai, kurtinančiu garsu pro garsiakalbius plėšiantys populiarias ritmiškas melodijas, o paskui vežimą sukdamiesi šokio ritmu straksėjo išsidabinę šokėjai. Pačios gražiausios miestelio merginos išsirikiavo prieš spindinčius būsimus novicijus.
Aukoja ir dvasioms
Atliekant įšventinimo į novicijus ritualą, tėvai perduoda religinį paveldą savo vaikams. Simboliškas tėvų gestas, kai jie atiduoda savo atžalą vienuolių globai, – savotiškas paties Budhos, įšventinusio savo sūnų Rahulą į vienuolius, veiksmų atkartojimas.
Ceremonijoje vienuolyne mes dalyvauti negalėjome – mat pagal šalies įstatymus užsieniečiams saloje negalima pasilikti pernakt, tad skubėjome į išplaukiantį laivą. Tačiau vietiniai pasakojo, jog, pasiekus Budhos namus, aukos ir dovanos bus įteiktos ne tik vienuoliams, bet ir dvasioms, kad šios džiaugsmingai priimtų būsimus novicijus ir nesugalvotų kaip nors sugadinti ceremonijos.
Šventovėje būsimiems novicijams pagal ritualą nuskus plaukus. Tada kiekvienas berniukas turės pats balsu ištarti prašymą užvilkti jam vienuolio drabužį ir išvardyti dešimt Budhos priesakų.
Šį tekstą būsimi vienuoliai moka mintinai, tačiau jei kuris nors labai susijaudinęs užmirštų žodžius, galės pakartoti juos paskui ceremonijai vadovaujantį vyresnįjį vienuolį. Tada ir vėl prasidės puota su šokiais, į ją gerokai iš anksto sukviesti visi kaimelio gyventojai.
Gali grįžti iš vienuolyno
Mianmaras – bene vienintelė Azijos valstybė, kurioje vienuoliais tampa be išimties visi: ir pasiturinčių tėvų vaikai, ir tie, kuriems likimas pagailėjo turtų. Į vienuolynus priimami ir tėvų netekę našlaičiai – jais pasirūpina šeimos, neturinčios savo atžalų, arba dosnūs rėmėjai.
Berniukų tėvai užsitrauktų didelę negarbę, jei jie tinkamai neišleistų savo vaikų į vienuolyną, todėl neretam tenka verstis per galvą dedant skatiką prie skatiko, kad įstengtų į šventę pakviesti ir pavaišinti kuo didesnį būrį svečių.
Kiekvienas berniukas Mianmare privalo bent savaitę pabūti vienuoliu. Tie, kuriems Budhos mokymas patinka, gali vienuolyne gyventi visą likusį gyvenimą. Tačiau jei vaikas vienuolyne jaučiasi prastai, jis jau po savaitės gali grįžti namo ir toliau gyventi įprastai. Užsimanęs visada gali grįžti į vienuolyną.
