Apie tai, kad gerais tėvais ne gimstama, o tampama, kalbamės su psichologe, psichologinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančio Paramos vaikams centro vadove Aušra Kuriene.
- Paramos vaikams centro įgyvendinamas projektas „Aukime kartu“, kurio tikslas – propaguoti pozityvią tėvystę, skaičiuoja ketvirtus metus. Ką pavyko nuveikti per šį laikotarpį?
Mes skleidžiame idėją, kad vaikus galima auginti kitaip, nerėkiant ant jų, nemušant jų, suprantant jų poreikius. Nesu tikra, kiek ši mūsų veikla sėkminga, kiek visuomenėje mūsų paskleistos idėjos tampa veiksmu. Kai šiaip kalbiesi su kokiu nors žmogumi apie vaikų auklėjimą, tai jis sako: žinoma, vaiką reikia mylėti, jo negalima mušti. Tačiau kai ateina laikas priimti nemušimo įstatymą, girdime nuomonę, kad vaikus reikia mušti, nes be to jų neužauginsi ir pan.
Galiu pasidžiaugti, kad į mokymus, kuriuos mes organizuojame tėvams, auginantiems įvairaus amžiaus vaikus, noriai registruojamasi, jie labai populiarūs. Per ketverius metus mes parengėme per šimtą specialistų, kurie gali mokyti tėvus įvairių tėvystės įgūdžių, kalbėtis su jais.
- Kaip keičiasi tėvų požiūris į vaikų auklėjimą Lietuvoje? Sakoma, lietuviai įsitikinę, kad viską išmano apie krepšinį, sveikatą ir vaikų auklėjimą. Mūsų leidėjai skundžiasi, jog kitose šalyse populiariomis knygomis apie vaikų auklėjimą menkai domimasi.
Aišku, skaityti knygas yra labai prasminga ir naudinga, bet auginant vaikus svarbesni įgūdžiai ir jų neatsiranda perskaičius vieną ar kitą leidinį. Jų įgyjama treniruojantis. Dabartiniai tėvai, kurie buvo auginti labiau autoritarine dvasia, dažnai sako: „O, kaip buvo gerai, tėvas tik pažiūrėdavo į mane ir aš jau žinojau, ką daryti.“
Galioja švytuoklės principas – šie jauni tėvai ėmėsi savo vaikus auginti visiškai priešingai, labai demokratiškai, bet tai labiau panašėja ne į demokratiją, o į chaosą ir anarchiją, visišką ribų nebuvimą. Šis projektas buvo kaip atsakas į tokią situaciją, jautėme, kad tokiems tėvams reikia žinių, kaip auginti vaiką modernioje visuomenėje. Tokioje, kai tėvas į vaiką pasižiūri, o šis klausia: „Ko spoksai, tėvai?“ Mes galime duoti tėvams instrumentų, kurie leis padėti vaikui augti šitoje vartotojiškoje, pilnoje pasirinkimų, gausybės pagundų ir įspūdžių visuomenėje.
Nemaža dalis visuomenės vis dar mano, jog gėda prisipažinti, kad nesusitvarkai su savo vaiku. Panašiai kaip dar prieš kelerius metus vertinta ir psichologinė pagalba – nemažai žmonių niekam nepasakodavo, kad lankosi pas psichologą. Ar situacija bent kiek keičiasi į gerąją pusę?
Dažnai tėvams nelengva prisipažinti, kad jų vaikas turi rūpesčių. Jie mano, jog tai reiškia, kad jie yra blogi tėvai. Mes, specialistai, turime padėti tėvams suprasti: visko atsitinka, tai nėra tėvų gerumo ar blogumo, o tik nežinojimo problema. Tendencija nesikreipti pagalbos laiku yra labai pavojinga. Geriau tegul tėvai ieško pagalbos, kai jų vaikui treji metai, nei tada, kai atžalai jau trylika ir ji neina į mokyklą, susidėjusi su kažkokia bloga kompanija. Tada ką nors pakeisti sunku.
Deja, dauguma tėvų mano, kad vaikas išaugs. Aš kartais liūdnai juokauju: vaikai išauga tik iš kelnių ir batų, iš blogo charakterio neišaugama, o į jį įaugama. Blogi įpročiai tampa mūsų savybėmis, charakterio bruožais, elgesio modeliais. Taigi, kuo anksčiau tėvai kreipsis pagalbos, tuo greičiau, efektyviau jiems bus galima padėti jaustis gerais tėvais.
- Ar žmonės dažniau supranta, kad norint būti gerais tėvais reikia nemažai žinių ir pastangų?
Ir taip, ir ne. Tikrai daugėja rūpestingų tėvų, kurie, sakyčiau, dažnai yra net per daug rūpestingi, jie galėtų labiau atsipalaiduoti ir pasitikėti savo instinktu. Taip pat yra daug tėvų, kurie susipainioję, pasiklydę materialiame pasaulyje ir įsivaizduoja, kad turi aprūpinti savo vaikus viskuo. Jau darosi norma pirmokas, turintis planšetinį kompiuterį, arba aštuonmečio užsakymas Kalėdų Seneliui padovanoti žaidimų kompiuterį „x boksą“.
Tai, mano supratimu, yra ir per anksti, ir neadekvatu. Šie tėvai nesuvokia, kad vaikams daug labiau reikia kartu praleisto laiko. Kartu valgyti, kartu keliauti, kartu spręsti šeimos reiklaus, kartu rinktis pirkinius. Toks disbalansas šiandien labai jaučiamas.
- Gruodį Paramos vaikams centras pradėjo socialinę kampaniją „Niekada nežinai, kas yra kitoje pusėje“. Labai paveikus kampanijos plakatas: vienoje jo pusėje vaizduojama prie kompiuterio sėdinti miela mergytė, o kitoje – įtartinas pagyvenęs dėdulė. Pristatykite šį projektą.
Šis projektas yra mūsų atsakas į problemą, kurią matome dirbdami su įvairių rūšių smurtą patyrusiais vaikais. Daugėja vaikų, nukentėjusių per internetinę veiklą. Tai atsakas į suaugusiųjų bejėgystę, nesupratimą, kiek pavojų slypi internete. Tėvai kur kas labiau susirūpinę, kaip riboti laiką, vaiko praleidžiamą prie kompiuterio, bet beveik nesidomi, ką vaikas veikia. Kokius žaidimus žaidžia, su kuo, kas yra jo partneriai „online“, kokiuose tinklalapiuose jis lankosi. Juk yra suaugusiųjų, kurie specialiai dirba tam, kad vaikus įtrauktų į kokią nors nusikalstamą veiklą, jais pasinaudotų. Taip pat daug bendraamžių susikuria netikrus vardus, profilius tam, kad pasityčiotų, pažemintų savo bendraklasius, pažįstamus. Taigi, pavojų yra tikrai daug ir tėvai turi būti budrūs.
- Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, auginantiems vaikus?
Didžiausia prasmė auginant vaikus yra kasdienis džiaugsmas. Siūlau nepamiršti, dėl ko jūs jų susilaukėte. Kad būtumėte daug laimingesni. Kiekvieną dieną galite rasti, dėl ko pasidžiaugti savo atžalomis. Jei pirmiausia ieškosite, kuo vaikai jus pradžiugino, ir tik paskui galvosite, kuo nuliūdino ar išgąsdino, tikrai būsite laimingesni, o jūsų vaikus gyvenime lydės didesnė sėkmė.
