Ateinančią vasarą po mažus Lietuvos miestelius pabirs naujo projekto „Cirkas“ karoliukai. Savanoriškos iniciatyvos dalyvė architektūros studentė Laima Čijunskaitė pasakoja, kad šią veiklą paskatino noras skleisti kasdienės mus supančios aplinkos – gyvenamosios ir viešųjų erdvių – gerinimo, kokybiškumo idėją, skatinti žmones nebūti abejingus.
Ši idėja tarsi sklandė ore, tereikėjo mažos kibirkšties, kad grupelė žmonių nutartų – darome! Architektas Rolandas Palekas kartą atsistojo ir pasakė kolegoms: klausykite, reikia kažko imtis. Pasirodė, kad tokių, kuriems tai rūpi, yra ir daugiau. Jiems kilo mintis eiti į vaikus.
O priešistorė buvo tokia, prisimena Rolandas: „Kartą architektams diskutuojant apie nekontroliuojamą reklamos invaziją į mūsų aplinką, apie tai, kad pastatas tampa reklamos stovu, architektas Algimantas Nasvytis ištarė: „Nebetikiu, kad mes čia galime kažką pakeisti.“
Ši frazė įkvėpė grupę architektų dirbti su vaikais. „Svarstėme, nuo ko čia pradėti. Kadangi vaikai – svarbiausia mūsų visuomenės dalis, nusprendėme pradėti nuo jų. Šviesti ne nuobodžiomis paskaitėlėmis, o kūrybine veikla“, – aiškina Laima.
Ji įsitikinusi, jei užsiėmimas niekuo nesiskirs nuo eilinės pamokos, rezultatų tikėtis tikrai neverta. O kūrybinės dirbtuvėlės ne tik ugdo kūrybiškumą, bet ir leidžia kurti idėjas, diskutuoti, per diskusiją galima formuoti jauno žmogaus požiūrį.
„Labai svarbu, kad vaikai pajaustų galintys patys ar padedami suaugusiųjų keisti aplinką, kad tai, kokioje aplinkoje gyvename, priklauso nuo mūsų pačių. Vaikai labai noriai įsitraukia į kūrybą“, – pastebi kita Architektūros (vaikų) fondo savanorė architektė Sandra Šlepikaitė.
Neabejingi blogybėms
„Norime atkreipti vaikų dėmesį į aplinkos estetiką, paaiškinti, kokia ji svarbi. Kartu skatinti atsakomybę už tai, ką jie patys daro. Kad nebūtų abejingi blogybėms, kurias galbūt pamatys paaugę, kad jiems nebūtų vis tiek“, – priduria Rolandas.
Pasak architekto, važiuojant greitkeliu tarp Vilniaus ir Klaipėdos tiesiog šokiruoja kas 500 metrų stovintys didžiuliai reklaminiai skydai, užgožiantys subtilų Lietuvos kraštovaizdį su rūkuose paskendusiomis lygumomis, kalvomis. Skaudu, kad tai priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Tokių pavyzdžių daug, kiekviename mieste galima rasti ne vieną pastatą, kurio architektūrą darko reklamos, nes jas leidžiama kabinti bet kur ir atrodo, kad tai niekam nerūpi.
Kita problema, kad žmonės neįpratę puoselėti savo aplinkos. Dažnai gražiai susitvarkoma savo kieme, bet nuėjus už tvoros šiukšlės sumetamos į šalia esantį miškelį. Yra tikrai nemažai manančiųjų, jog tai, kas vieša, jiems nepriklauso (pavyzdžiui, suoliukai, stendai). Tačiau dirbant su vaikais nekalbama nei apie pastatus, nei apie jų fasadus, nei apie architektūrą. Šį žodį sąmoningai vengiama minėti, kad iniciatyva nebūtų suprasta kaip architekto profesijos populiarinimas.
Tokią nuostatą tarsi patvirtina faktas, kad Architektūros (vaikų) fondas vienija ne tik architektus, architektūros studentus, bet ir mokytojus, būsimuosius pedagogus, sociologus ir visų kitų profesijų žmones, kurie domisi edukacija, yra kūrybiški, palaiko šią iniciatyvą.
Šie žmonės kuria ir tobulina scenarijus, pagal kuriuos vyksta pamokėlės mokyklose ir kitose erdvėse. Skirtingi scenarijai pritaikomi skirtingoms amžiaus grupėms. Visi jie turi įvadą, eskizavimo ir kūrybos etapą, aptarimą. Dirbant siekiama užmegzti su vaiku asmeninį ryšį.
Dialogas, o ne monologas
Pradėjus rengti dirbtuvėles Laimą nustebino, kad vaikai labai noriai dalyvauja, jie labai kūrybiški, net ir profesionalams yra ko iš jų pasimokyti. Laima ir Sandra įsitikino, kiek daug vaikai mato, jaučia ir supranta, tik galbūt kitais žodžiais ir terminais tai išreiškia. Siekiama, kad veikla taptų dialogu, o ne monologu.
Architektūros (vaikų) fondas į kūrybines dirbtuvėles kviečia dažniausiai pradinių klasių mokinius, bet jos rengiamos ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šiais metais bandoma dirbti ir su vyresniais moksleiviais.
Veiklos pradžioje užsiėmimų buvo vienas kitas, o dabar norinčiųjų tiek, kad sunku pas visus suspėti, tikina merginos. Savanoriškoje iniciatyvoje dalyvaujantys architektai tam skiria savo laisvalaikį, o jo nėra tiek daug.
Šiuo metu iniciatorių branduolį sudaro 5–7 žmonės, kiti (apie 15) prisijungia epizodiškai, kai leidžia darbai ir mokslai, nes ši veikla altruistinė. Iki šiol dirbtuvėlėse naudojamasi rėmėjos bendrovės „Būsto harmonija“ nupirktomis priemonėmis – popieriumi, įrankiais, klijais.
Pamokėlės buvo surengtos ne tik sostinės mokyklose, bet ir Vievyje, Šiauliuose, kituose miestuose. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko visas kūrybinių dirbtuvių ciklas ir vaikų sukurtų maketų paroda. Architektūros (vaikų) fondas dėkingas galerijos vadovei Lolitai Jablonskienei, kuri juos mielai įsileidžia.
Nesisavina autorinių teisių
„Mano svajonių namas“, „Kėdė arba daiktas, ant kurio galima sėdėti“, „Daiktas iš popieriaus“, „Vieta, kur gera mokytis“ – tokios pamokėlių temos ir scenarijai siūlomi mažiesiems. Visi jie turi skirtingus tikslus.
Pavyzdžiui, „Vieta, kur gera mokytis“ siekia atskleisti erdvinio mąstymo pagrindus, mastelio sąvoką, atkreipia dėmesį į aplinkos kokybę, šviesą, spalvą, šilumą, detalių svarbą. Skatina svajoti ir fantazuoti.
„Kėdė arba daiktas, ant kurio galima sėdėti“ padeda suprasti ryšį tarp daikto formos, estetikos, funkcijos ir žmogaus poreikių.
„Mano svajonių namas“ atskleidžia erdvinio mąstymo pagrindus, ugdo vaizduotę, skatina suprasti, kaip namo forma ir kitos ypatybės priklauso nuo gyventojo, aplinkos.
Pasak Rolando, ieškoma būdų, kaip plačiau paskleisti šią iniciatyvą, galvojama apie atvirą prieigą internete, prie kurios prisijungę mokytojai ar kiti besidomintieji šia veikla galėtų rasti informacijos, metodiką ir patys inicijuoti panašius projektus.
„Nesiekiame savintis jokių šios idėjos autorinių teisių, visi gali prie jos laisvai prisidėti ir ją plėtoti“, – pabrėžia architektas. Beje, plėtojant šią idėją, kuriant kūrybinių dirbtuvėlių scenarijus buvo analizuojami užsienio pavyzdžiai, patirtis.
„Cirkas“ atvažiuoja
Šią vasarą Architektūros (vaikų) fondas planuoja pradėti naują projektą „Cirkas“. Tarsi keliaujantis cirkas jis trauks iš vietos į vietą – per liepą ir rugpjūtį planuojama apkeliauti iki 16 mažų miestelių skirtinguose Lietuvos regionuose.
Fondas sieks atkreipti ne tik vaikų, bet ir visos vietos bendruomenės dėmesį į kasdienę mus supančią aplinką, skatinti ja domėtis, ją pažinti, skleisti architektūros vertybes, ugdyti asmeninę atsakomybę už savo aplinką.
Dar vienas tikslas – suburti vietos bendruomenę, paskatinti savo aplinkoje kažką sukurti. Vaikai kartu su savanoriais tyrinės savo miestelį, įvardys problemas, ieškos idėjų ir būdų, kaip kūrybiškai, išradingai prisidėti prie aplinkos kokybės gerinimo.
Kiekvienoje vietoje kūrybinės dirbtuvės skirsis, bus pasirenkami skirtingi objektai. Idėjos bus piešiamos, diskutuojama apie jas, gaminami trimačiai maketai ar tikri daiktai. Planuojama, kad dirbtuvėlės truks po 2–3 dienas, baigsis darbų paroda ir aptarimu su bendruomene.
„Keliaujančios kūrybinės dirbtuvės miestelyje taps tam tikru įvykiu. Norime pasiekti Lietuvos pakraščius, atokesnes nuo didmiesčių vietas. Ir ne vaikus kviečiamės, bet patys pas juos važiuojame“, – atskleidžia esmę Rolandas.
„Jei kokia nors savivaldybė susidomėtų mūsų veikla ir norėtų mūsų sulaukti vasarą, gali kreiptis į mus jau dabar“, – ragina architektai.
Taip pat Architektūros (vaikų) fondas atviras rėmėjams, nes šis projektas finansavimo kol kas neturi. „Cirko“ iniciatoriai neturi ir autobusiuko ar kokios kitos transporto priemonės, su kuria galėtų keliauti viduje įrengę kilnojamąją kūrybinę dirbtuvę.
