Tikėti ar ne?

Neslėpkime, kiekvienas nors kartą gyvenime esame pasielgę taip, kaip liepė prietaras. Nesvarbu, kad esame neprietaringi, tiesiog taip priimta, taip elgiasi artimieji, pamokė draugai, taip darėme vaikystėje, tad įpratome ir nesukame galvos, nesusimąstome, ką prietarai reiškia mūsų gyvenime. Kita vertus, atsarga gėdos nedaro!

„Prietarų tikrumo ar netikrumo svarstyti net neverta – tai priklauso nuo konkretaus žmogaus, jo pasaulėžiūros, išsilavinimo, santykio su tikėjimu. Prietarai veikia tik tuomet, jei žmogus jais tiki. Viskam, kuo tikime, suteikiame energijos, todėl atsiranda galimybė mūsų lūkesčiams išsipildyti. Psichologai tikina, kad prietarai žmogui padeda prisiminti sėkmes ir pamiršti nesėkmes“, – pastebi E. Savickaitė. Prietarų temą ji nagrinėjo savo bakalauro ir magistro darbuose, o dabar renka medžiagą disertacijai „Magija – kaip universali patirtis“.

Atsakomybės baimė

Pasak doktorantės, žmogaus mąstymas gali būti dvejopas: loginis, kuriuo žmogus naudojasi, kai aplinkybės jam suprantamos, ir magiškas – patekęs į keblią situaciją jis nesugeba logiškai mąstyti, savarankiškai priimti sprendimų, abejoja savo pasirinkimo teisingumu ar tiesiog nenori prisiimti atsakomybės.

Jei tik nutinka kažkas bloga ar ne taip, kaip reikėtų, kaltę paprasčiau suversti juodai katei ar kitam reiškiniui, nutikimui, pavyzdžiui, nutrūkusiam bato raišteliui... O jei katę pavyksta apeiti, raištelis nenutrūksta, nieko nenutinka, vadinasi, sėkmė garantuota, nuotaika pagerėja, žmogus pradeda mąstyti pozityviau, vidinis nusiteikimas padeda sutelkti jėgas ir įveikti sunkumus.

Susitarti su likimu

Didesnė dalis prietarų iki mūsų dienų atkeliavo iš senovės, jie turi savo istoriją, pagrindą. „Smalsumo skatinamas žmogus nuo seno stengėsi išsiaiškinti aplink vykstančius reiškinius, įminti paslaptingus virsmus. Tai, ko jo protas negalėjo suvokti, buvo vadinama antgamtinėmis jėgomis, reiškiniais arba magija. Todėl prietarai, kaip ir burtai, liaudies spėjimai, apeigos, sapnų aiškinimas, turi tą pačią prigimtį ir tam tikra prasme yra magija“, – pastebi pašnekovė.

Kita vertus, jei tris kartus žmogui kažkas nepavyko, jis natūraliai pradėjo galvoti: „Kodėl? Ką reikia padaryti? Kaip pakeisti situaciją, kad man pasisektų?“ Todėl daugelis prietarų gimė kaip apsaugos priemonės, draudimai, patarimai, kaip išvengti blogio, pakreipti likimą į geresnę pusę.

„Likimo neišvengiamumo vaizdinys akivaizdus kalbant apie svarbiausius egzistencijos momentus – gimimą, mirtį. Buvo tikima, kad būtent gimstant nulemiamas žmogaus gyvenimas. Vienas iš prietarų, kaip palengvinti gimdyvei gimdymą, ragino atidaryti visus pirkios langus, duris, atrišti visus mazgus, atsegti sagas: jei viską, kas įmanoma, atidarys, atvers, atsegs ir atriš, išlaisvins energiją, kuri padės lengviau pagimdyti vaikelį. Tai natūralu, gimdyvei juk reikia gryno oro, ji turi jaustis patogiai, laisvai... – aiškina prietaro atsiradimo esmę E. Savickaitė. –

Ne mažiau svarbus ir mirties momentas. Su ja susiję daug įvairių prietarų. Tikėta, kad jei sunkiai sergančio ligonio pėdomis perbrauktą duoną ės šunys, jis pasveiks, jei ne – mirs.“

Senus keičia nauji

Taip susiklostė, kad prietarai, kaip ir pats terminas, daugeliui žmonių asocijuojasi su kažkuo neigiamu, netikru. Visais laikais su jais kovojo išsilavinę žmonės. Prancūzų filosofas Emilis Zolia sakė: „Prietarai – senų laikų atgyvena, o jais tikintys žmonės – tamsūs, neišprusę, baikštūs, dvasiškai silpni.“

Mokslo atradimai daugeliu atveju paaiškina anksčiau buvusių paslaptingų reiškinių, procesų prigimtį, priežastis, bet prietarai vis tiek neišnyksta. „Pasaulyje, visatoje vis dar yra daug neįmintų, paslaptingų, žmogaus protui sunkiai suvokiamų dalykų. Paradoksas: įminus vieną mįslę, jos vietoje atsiranda ne viena nauja... – pastebi doktorantė ir šypteli. – Matyt, todėl prietarai ir neišnyksta, juo labiau atsiranda net naujos prietarų rūšys, pavyzdžiui, prietarai, susiję su profesijomis: lakūnai vengia fotografuotis prieš skrydį, muzikantai koncerto dieną turi nepamiršti išlipti iš lovos kaire koja ir būtinai palikti lovą neklotą, gaisrininkai budėjimo dienomis nevalo batų, nes kas nors užsiliepsnos...“

Turiu savo prietarą

Violeta Palčinskaitė, poetė, dramaturgė, scenaristė

Kaip ir daugelis menininkų, esu šiek tiek prietaringa. Tiesa, vieni prietarai man atrodo juokingi, kitų paisau vien dėl visuomenėje gyvuojančio įpročio, kažkokio nepaaiškinamo įsitikinimo, tiesiog taip reikia.

Populiarus prietaras „Jei ką pamiršai, negrįžk!“ mano atžvilgiu sužlugo. Kartą vos išėjusi iš namų sulaužiau labai brangų, iš mamos paveldėtą žiedą. Mintis buvo grįžti ir palikti namuose, kad nepamesčiau, bet prietaras to daryti nerekomendavo. Ir ką gi: šeimos relikvija tapusį papuošalą pamečiau. Nuo to laiko gerai pagalvoju, kaip elgtis. Gaila, lig šiol nežinojau nė vieno būdo prietarų pasekmėms „išgydyti“...

Turiu ir savo susigalvotą prietarą: į kelionę išvykti tik užsimovus naujas pėdkelnes. Tuomet kelionė bus sėkminga, bet kokia skylutė, nubėgusi akis – lyg negeras ženklas. Iš kur atsirado šis įsitikinimas? Manau, jį pašnibždėjo intuicija: nesu didelė pedantė, bet visada smagu keliauti žinant, kad viskas yra gerai.

Beje, visuomet stengiuosi nekalbėti apie tai, ką rašau, apie naujus sumanymus, kol jų neįgyvendinu: sako, tuomet dirbti nesiseka, planai neišsipildo. Manau, kad atvirai išsipasakoti – tai tarsi išspinduliuoti ilgai savyje kauptą kūrybinę energiją. Tuomet žmogus pasijaučia tuščias, nuogas, lyg jį kas būtų nužiūrėjęs...

Svarbesnis pozityvus nusiteikimas

Joana Bartaškienė, aerobikos pradininkė, Lietuvos moterų sporto asociacijos prezidentė

Žinau daugelį liaudyje populiarių prietarų, bet nelabai tikiu. Kodėl? Mano gyvenime jie retai kada pasitvirtina. Nors visgi atsidūrusi konkrečioje situacijoje pagalvoju: kaip elgtis? Reakcija būna įvairi: kartais į juodą katę nekreipiu dėmesio, o kartais tiesiog ją nuveju ir einu toliau. Tiesa, tvirtai tikiu, kad šukės neša laimę, jei sapnuoji kraujuojantį dantį – lauk ligos, iškritusį krūminį dantį – artimo žmogaus mirtis, priekinį – mirs kažkas iš tolimesnių giminių, pažįstamų. Mūsų šeimos gyvenime šie prietarais virtę sapnai visuomet išsipildo.

Apskritai stengiuosi nevaržyti savęs kažkieno pramanytomis „taisyklėmis“. Jei iš lovos išlipu ne ta koja ar pirmas sutiktas žmogus – moteris, ne vyras, nelabai sureikšminu. Manau, kur kas svarbesnis žmogaus vidinis nusiteikimas, pozityvus mąstymas.

Beje, asmeninių prietarų turėjau nuo mažens! Kai tik pradėjau lankyti gimnastiką, dalyvauti varžybose, mane visur lydėjo tėtis – užimdavau tik pirmas vietas. Kartą jis negalėjo, tad su manimi ėjo mama. Nepasisekė: buvau antroji...

O studijuodamos Kūno kultūros institute su draugėmis turėjome prietarą eiti į egzaminus su daina „Kalnais nuvingiuoja kelias...“ – egzaminus visuomet sėkmingai išlaikydavome, nė vienai mūsų jokių nemalonių staigmenų nenutikdavo.

Yra daug atkerėjimo būdų...

Kęstutis Lekeckas, dizaineris

Su prietarais panašiai kaip su horoskopais: paskaitei, žinai, o tikėti ar ne – tai jau tavo reikalas. Daug kas priklauso nuo žmogaus auklėjimo, tradicijų, kurias jis puoselėja, bendravimo.

Nesu prietaringas, be to, daug prietarų ir nežinau. Populiariausi: pamiršęs kažką ir grįžęs atgal, visada stengiuosi pasižiūrėti į veidrodį; jei kelią perbėga juoda katė, bandau kažkaip išsisukti: jei galima, einu kitu keliu, o kartais sulėtinu žingsnį ir mane aplenkia kitas žmogus, kuris tos katės gal ir nematė... Situacijos niekada nesureikšminu, žinau daug prietarų pasekmių „neutralizatorių“, atkerėjimo būdų. Vieni paprasčiausių: kad pranašystė neišsipildytų, spjauti tris kartus per kairį petį, na, o jei ką ne taip pasakai, tris kartus pabelsti į medinį paviršių.

Be to, nutinka taip, kad konkretus prietaras žmones veikia skirtingai. Velnio tuzinas – liūdnai pagarsėjęs lemtingas skaičius „13“, kurio dauguma bijo, bando išvengti, mano mėgstamiausias. 13 diena, 13 val., 13 vieta ir panašiai visada neša sėkmę!

Keisčiausi prietarai

Kad taptum laimingas Italijoje, tereikia išgirsti, kaip čiaudi katinas. Anglai turi universalų, lengvai atnaujinamą laimės receptą: mėnesio pirmą dieną reikia garsiai ištarti „balti triušiai“.

Jei nuolat nešiositės gilių, be jokių kremų būsite jaunos ir gražios. Prietaras aiškinamas tuo, kad taip ąžuolas žmogui perduoda savo energiją, padeda išlikti sveikam.

Jei atsisėdus iš sijono audinio susiformavo „kišenė“ arba suknelės apačia užsilenkė į viršų, laukite garderobo atnaujinimo.

Paukštis, įskridęs į italų namus, pranašauja nelaimes. Jie vengia namuose laikyti ir povų plunksnas, ypač su ryškia tamsia dėme – italams ji primena blogą akį.

Jei valgysite salotas, vaikelio nesusilauksite. Iš XIX a. Anglijos atkeliavęs prietaras sako, kad jos mažina galimybę susilaukti palikuonių.

Sutemus nekramtykite gumos. Turkai tiki, kad naktį kramtoma guma virsta numirėlio kūnu.

Pas gydytoją geriausia registruotis trečiadienį, o vykti į kelionę – pirmadienį. Jeigu iškeliaujate šeštadienį, rizikuojate grįžti daug anksčiau, nei planavote.

Pamatę laidotuvių procesiją ar eidami pro kapines japonai slepia nykščius: taip jie bando apsaugoti nuo nelaimių savo tėvus, mat „nykštys“ japonų kalba reiškia „tėvų pirštas“.

Prieš kelionę reikia prisėsti: tikėta, kad namų dvasios nenori žmogaus išleisti ilgam iš namų ir visaip bando jam sutrukdyti, tokia kelionė nebus sėkminga.

Jei valgysite nuo peilio galo, būsite pikti. Valgyti nuo peilio – papiktinti dvasias, jos ir supykdys žmogų.

Šiukšles iš namų suskubkite išnešti iki 12 val.: į namus pritrauksite pinigus ir gerąsias dvasias, išvengsite apkalbų.