Dingusieji – nei gyvi, nei mirę. Jų artimieji daugelį metų gyvena nežinioje ir skausme: neaptinkama nė mažiausių prapuolusių žmonių pėdsakų, bet nėra ir kapo, ant kurio būtų galima uždegti žvakelę.

Gyvena laukimu

Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja gerai supranta, ką jaučia žmonės patyrę tokią tragediją, – pati ją išgyveno. Jau šešiolikti metai ji laukia kokių nors žinių apie savo dingusį sūnų Andrejų Kurčinskį ir sūnėną Rimą Cironką. Ji niekada nepamirš 1997 metų gegužės 12-osios. Tądien jos šeimą ištiko baisi tragedija – iš mokyklos grįžęs dvylikametis sūnus ir jos sesers keturiolikmetis sūnus išėjo pasivaikščioti į kiemą Vilniaus senamiestyje ir dingo be pėdsakų.

„Atrodo, lyg viskas įvyko vakar. Baisu, kai supranti, kad jau šešiolikti metai, kai sūnus dingęs. Man tie metai neegzistuoja: vis tiek visada lauksiu ir visada ieškosiu“, – tvirtina skaudžius išgyvenimus patyrusi N. Kurčinskaja. Užgulęs sielvartas net metams bėgant nemažėja.

Natalija neseniai buvo nuvažiavusi į Maskvą, į Rusijos televizijos laidą „Lauk manęs“, kuri padeda ieškoti dingusių žmonių. „Važiavau dėl savo sūnaus ir sūnėno“, – sako mama, nenustojusi ieškoti ir viltis kada nors surasti savo sūnų.

Patyrusi, ką reiškia vaiko dingimas, N. Kurčinskaja padeda ir kitiems, ieškantiems savo artimųjų. Iš pradžių ji buvo Dingusių žmonių šeimų paramos centro savanorė, o dabar jau antrus metus vadovauja centrui. Šį centrą įkūrė vilnietė Ona Antanina Gustienė, taip pat gyvenanti laukimu. Ji savo dingusios dukros ieško ir laukia jau aštuoniolika metų. 1994-ųjų rugpjūtį jos tuomet 27 metų dukra Aušra išvyko į Lenkiją, iš kur ketinusi eiti į Tatrų priekalnes, ir nebegrįžo.

Nedelsiant pradėti paiešką

Dingusiųjų be žinios artimuosius nuo pirmųjų tragedijos minučių lydi šokas, skausmas, nenumaldomas sielvartas. Jiems labai reikalinga parama, palaikymas, kuriuos ir stengiasi suteikti Dingusių žmonių šeimų paramos centro darbuotojai bei savanoriai.

„Būtina psichologinė pagalba, nes žmogus būna pasimetęs, nežino, nei kur eiti, nei ką daryti, – tvirtina N. Kurčinskaja. – Pati atsidūrusi tokioje situacijoje jaučiausi lyg ne šioje žemėje esanti. Apima tuštumos jausmas – rodos, esi vienas ir nebežinai, kur tau reikia eiti.“

Dingus žmogui labai svarbu kuo skubiau kreiptis į policiją, kad nedelsiant būtų pradėta paieška. Anksčiau policija paiešką pradėdavo tik po trijų dienų nuo asmens dingimo, bet pastaraisiais metais situacija pasikeitė į gerąją pusę: priimti teisiniai aktai, kurie įpareigoja policiją paiešką pradėti iš karto, vos gavus pranešimą apie dingusį žmogų.

Apie dingimą pranešus policijai, N. Kurčinskaja ragina dingusiojo artimuosius kreiptis į jų centrą: jame teikiama metodinė pagalba, patariama, kur kreiptis, kaip elgtis, psichologai padeda įveikti stresą. Centras turi galimybę dingusiojo nuotrauką paskelbti savo bei kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, bendradarbiauja su kitų šalių nevyriausybinėmis organizacijomis, užsienio šalių atstovybėmis, ambasadomis, nemokamai konsultuojančia įstaiga „PoliPRO“.

Direktorė pabrėžia, kad jų centras tiesiogine dingusiųjų paieška neužsiima – tai policijos funkcija. „Mes kalbamės su dingusiojo artimaisiais, patariame, ką daryti, – aiškina N. Kurčinskaja. – Ypač baisi tragedija šeimai, kai dingsta vaikas. Mūsų centro savanoriai klijuoja dingusių vaikų nuotraukas paskutinėje žinomoje jų buvimo vietoje ir kitur, visur prašome pagalbos.“

Dingsta vis daugiau jaunų

„Paskutiniu metu be žinios dingsta daugiau jaunų žmonių, – teigia N. Kurčinskaja. – Dažnai į mus kreipiasi susirūpinę giminės, kad jų artimieji išvažiavo į užsienį dirbti ir dingo, o priežasčių, dėl kurių jie nenorėtų bendrauti su artimaisiais, nėra. Manome, kad nemažai tokių dingusiųjų pakliūna į priverstinio darbo pinkles.“

Šio reiškinio mastai pastaruoju metu labai išaugo: patekę į šiuolaikinę vergovę išnaudojami ir jauni vyrai, ir moterys, ir vaikai. Prieš porą mėnesių Didžiosios Britanijos policija per vienoje romų stovykloje surengtą reidą išvadavo 24 vyrus, tarp jų buvo vienas Lietuvos pilietis. Visi jie buvo verčiami dirbti kaip vergai ir laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis – kai kurie net 15 metų.

„Dingusiųjų be žinios statistika – kraupi. Baisu, kad žmogus mūsų valstybėje ne visiems yra vertybė, – apgailestauja N. Kurčinskaja. – 3 318 Lietuvos vaikų nelanko mokyklos. Pareigūnai paskelbė, kad jie galimai išvažiavę į užsienį. O man jie – dingę be žinios. Gal galimai parduoti, galimai užmušti? Niekam jie nerūpi. Didžiausia tragedija, kai dingsta vaikai iš asocialių šeimų, – niekas jų nepasigenda, neieško.“

Svarbi visuomenės pagalba

Į dingusiųjų statistiką patenka ir tie žmonės, kurie išvažiavo dirbti į užsienį ir nutraukė bet kokius ryšius su giminėmis, o šie bando jų ieškoti. Būna, kad užsienyje slapstosi pabėgę nuo skolų, alimentų, antstolių piliečiai, padariusieji nusikaltimą kitoje šalyje sėdi kalėjime, bet prašo apie tai nepranešti, o jų paieška vykdoma.

„Kiekvieno žmogaus dingimo atvejis – atskira istorija. Kai į mus kreipiasi dingusiojo artimieji, operatyviai skelbiame apie jį informaciją, pasitelkę savanorius ją platiname, renkame duomenis“, – teigia viešosios įstaigos „PoliPRO“ įkūrėjas ir vadovas Vladyslavas Semeniukas.

Jis – buvęs pareigūnas, dar dirbdamas policijoje susidūrė su dingusių be žinios asmenų paieška. Išėjęs iš tarnybos nusprendė įkurti įstaigą, kuri padėtų dingusiųjų artimiesiems. V. Semeniukas apgailestauja, kad dar per mažai žmonių pasišauna būti savanoriais ir pagelbėti nelaimės ištiktiems žmonėms. Neretai valdininkams pritrūksta geranoriškumo.

„PoliPRO“ kreipėsi į savivaldybes siūlydama bendradarbiauti ir prašydama dingusiųjų nuotraukas skelbti savivaldybių internetinėse svetainėse, iškabinti savivaldybių teritorijose. Iš 60 savivaldybių atsiliepė tik 14. O juk informacija viešojoje erdvėje – vienas tinkamiausių paieškos būdų.

Skaudi statistika

Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje dingo 1 051 žmogus.

Policijos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje užregistruoti 2 502 dingę be žinios gyventojai. Iš jų 2 094 buvo rasti, o apie 400 dingusiųjų (tarp jų per 70 nepilnamečių) žinių iki šiol nėra.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro duomenimis, iš pernai 2 502 prapuolusių žmonių 1 152 buvo vaikai ir paaugliai. Daugiausia (1 079) buvo vadinamieji etatiniai bėgliai – pabėgę iš tėvų namų ar priežiūros įstaigų.

Ką daryti artimajam dingus

Nedelsdami praneškite policijai pagal gyvenamąją vietą, pateikite dingusio žmogaus nuotrauką ir aprašykite jo žymes (ūgį, išvaizdą, kaip buvo apsirengęs, kokius dokumentus ir daiktus turėjo su savimi). Prisiminkite, kur jis ruošėsi vykti ar iš kur ketino grįžti, kas paskutinis matė ieškomą asmenį, bendravo su juo. Nurodykite draugus ir pažįstamus, veiklos pobūdį, ką planavo veikti. Informuokite apie santykius šeimoje, su draugais ir pažįstamais.

Praneškite, kokių paieškos veiksmų jau ėmėsi dingusiojo artimieji.
Jei dingęs žmogus išvyko į užsienį, būtinai nurodykite valstybes, į kurias ruošėsi vykti arba iš kurios turėjo grįžti, taip pat su kuo išvyko ir tų asmenų adresus bei telefonus, transporto priemonių valstybinius numerius, įmonių koordinates.

Būtinai informuokite, kokiu tikslu išvyko, kada pastarąjį kartą buvo palaikomas ryšys su dingusiu žmogumi.

Policijai pateikite kuo daugiau informacijos.

Reikalaukite, kad kriminalinės policijos paieškos skyrius nedelsdamas atliktų tyrimą ir dingusio asmens paiešką.

Skambinkite į Dingusių žmonių šeimų paramos centrą nemokamu telefonu 8 800 261 61 arba telefonu Vilniuje (8-5) 248 33 73.