Jis yra kategoriškai prieš antrąjį vaiką šiuo metu (nors anksčiau esame kalbėję apie planus dėl antrojo vaiko, tada jis iš esmės nebuvo prieš jo planavimą kiek vėliau, kai paauginsime pirmąjį), o jei nedarysiu aborto, grasina skyrybomis.
Anot jo, tai aš esu kalta, kad nesisaugojau, kad išsiėmiau gimdos spiralę, kad dabar nenoriu spręsti šios "problemos" ir pasidaryti aborto, jis esą nenori dirbti vien ant vaikų ir jeigu aš to norinti - prašau, "gali auginti viena", "nenori auginti vieno bendrai - auginsi du viena".
Nors, prisipažįstu, dėl saugojimosi/nesisaugojimo jaučiuosi šiek tiek atsakinga, kadangi planuojant pirmagimį pastojau tik po pusmečio (prieš tai vartojau kontraceptikus), nesitikėjau, kad po hormoninės spiralės pašalinimo vaikelis "užkibs" taip greitai (kitas dalykas tame, kad tiek spiralė, tiek kitos saugojimosi priemonės, kurias siūliau, norėdama pasiekti kompromisą, nes nebenorėjau kentėti nuo šalutinio kontraceptikų ir spiralės poveikio, jam neįtiko... spiralė duria, "gumytės" nepatinka, spermicidai graužia, NLA nepatinka, ir t.t., ir pan.), bet tiesiog dabar yra kaip yra, ir esu tvirtai apsisprendusi tą vaikelį pasilikti. Kaip ten bebūtų, jis dėl nieko nekaltas tikrai.
Tiesiog šiuo metu neįsivaizduoju, kokios pozicijos laikytis santykiuose su vyru, kaip išlaikyti ramybę ir nepalūžti, nes dėl ateities kankina juoda nežinia, ar sugebėsiu išlaikyti, išauginti vaikelius, o tas psichologinis smurtas kuo toliau, tuo labiau didina dvasines kančias. Kadangi nėštumas buvo netikėtas, teko staiga nutraukti psichiatro skirtus antidepresantus, po ko pirmas dvi savaites niekaip nesusitvarkiau su savo emocijomis ir su vyro šoko reakcija, ištisai verkiau.
Žinau, kad turiu būti stipri, ir širdyje jaučiu, kad elgiuosi teisingai taip nusprendusi (nes, neslėpsiu, buvo minčių, jog gal reiktų pasidaryti išvalymą ir vėl įsidėti spiralę, tada jokie planai nesusijauktų ir ateitis būtų stabilesnė - bet tą pačią akimirką suvokdavau, jog taip darydama eičiau prieš savo pačios norus ir eilinį kartą paklusčiau jo norui), bet taip sunku šiuo metu tą krizę, tą vidinę sumaištį išgyventi.
Ir iš esmės skyrybos jau neatrodo kažkas labai blogo, nes, tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, ar galėčiau gerbti savo vaiko tėvą, kuris jį norėjo nužudyti.
Gal Jūs galėtumėte pateikti kokių nors įžvalgų ar patarimų, kaip man elgtis šioje situacijoje. Žinau, kad galutinį sprendimą priimsiu aš pati, bet šiuo metu man dar labai sunku nuo viso to atsiriboti, pažvelgti į tai iš šalies ir racionaliai įvertinti tai, kas dabar vyksta.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
APIE DIDĮJĮ KOMPROMISŲ MENĄ
Manau, kad jūsų krizinę situaciją geriausiai atspindi laiško eilutė, kur jūs svarstydama apie abortą jaustumėte, jog „eičiau prieš savo pačios norus ir eilinį kartą paklusčiau jo norui“. Vaiko gimdymas jums – ne pirmas ir ne paskutinis pretekstas įtvirtinti save kovoje su vyru. Tai, kad jūs gėrėte antidepresantus, patvirtina, jog ir anksčiau buvote kovos būvyje. Juk antidepresantai - tai savotiška „gynybos linija“, neleidžianti žmogui pasiduoti, paklusti, prarasti energiją ir kovos dvasią.
Žinoma, jums šiuos vaistus paskyrė nekalbant tokiais žodžiais, kaip „kova“, „kovingumas“. Žodžiai buvo kiti. Jūs buvote „prislėgta“ ar „sugniuždyta“, ar „sutrikusi“. Tačiau visa tai - pretekstai. Vaistų skyrimo tikslas - palaikyti jūsų energijos lygį (nesvarbu, kad psichiatrams paprasčiau vadinti tai „palaikyti serotonino kiekį smegenyse“).
Depresija – kas tai, jei ne žmogaus bandymas dezertyruoti iš gyvenimo mūšio laiko? O psichiatrija - kas tai, jei ne karo ligoninė, grąžinanti žmones atgal?
Taigi nebijokite pasijusti karė ir pasakykite sau: dabar aš kariauju su vyru. Manau, kad jums tai nėra akivaizdu. Jūsų nuomone, kovos čia jokios nevyksta, o tiesiog jūs buvote priklausoma nuo vyro, jis jausdavosi stipresnis ir galėdavo tai spausti jus, tai priekaištauti. Jūs cituojate jo priekaištus dėl įvairių kontraceptikų, pabrėžiate, jog jis jus šantažuoja ir visai nelinkęs su jumis derėtis. Vyras jūsų laiške - stiprus priešininkas, ir jūs tik nuogąstaujate: „nesu pakankamai stipri“.
Mano nuomone, jei jums atrodo, kad svarbu būti pakankamai stipria, tai jūs šiuo metu kovojate. Jei būtų kitaip, jūs rašytumėte kitaip, pav.:
Nesu pakankamai lanksti;
Nesu pakankamai išmintinga;
Nesu pakankamai taupi;
Nesu pakankamai toliaregė.
Taigi jei tarp jūsų su vyru nebūtų kovos, jūs lanksčiau ieškotumėte kompromiso, bandytumėte rasti išmintingą santykį su vyru; kartu su juo skaičiuotumėte, kiek jums kainuos antras vaikas, matytumėte, kas jūsų kaukia po dešimties metų ir t.t. Tuo metu jums nekiltų jausmas, kad jūs „pasiduodate“, „leidžiate ant savęs joti“, tampate „bevalė ir priklausoma“. Visus šiuos žodžius sugalvojo kovingi žmonės.
Jūsų gi dėmesys aiškiai nukreiptas į dvikovą „kas ką“, ir vaikas jums - savotiškas potencialus sąjungininkas, su kuriuo drauge jūs netgi planuojate galimą gyvenimą atskirai nuo vyro.
Vaikai neretai tampa tėvų sąjungininkais abipusio kovoje. Nes kovoti vienai nėra lengva, ypač kai jūs likote be cheminės atramos - vaistų.
Nesiruošiu nei jūsų kritikuoti, nei patarti. Jūs neprivalote būti nei lanksti intrigantė, nei išmintinga deivė, nei šykštuolė, nei įžvalgi strategė. Jūs esate tokia, kokia esate, pakliuvote į sudėtingą situaciją, jaučiatės įspeista ir guodžiatės.
Tiesiog mano nuomone, jums su vyru būtų labai naudinga:
Suprasti ir įvardyti savo situaciją kaip tarpusavio kovą;
Nutarti, ar jūs tęsiate kovą, ar pereinate prie paliaubų;
Susitarti dėl galimo kompromisinio sprendimo.
Koks galėtų būti kompromisinis sprendimas vaiko klausimu? Juk negalima „pusiau pagimdyti“, „pagimdyti tik sau“, „atidėti gimdymą“ ir t.t. Negalima, tačiau galima rasti kompromisinį sprendimą dėl tų pasekmių, kurios kiltų gimus vaiką ir kurios taip baugina jūsų vyrą. Ir kurių jūs tikitės iš antro vaiko. Nes tai jau būtų vaiko gimimo prasmė.
Vyrui tai - „neturėsiu laiko žmonai, turėsiu daugiau dirbti“. Jums - „pagaliau padarysiu tai, ko aš noriu“. Bet tai - numatomos pasekmės, o kaip bus iš tiesų, jūs nežinote. Tačiau galite su vyru tartis dėl jų. Taip, kokios tos numatomos pasekmės, jums reiktų su vyru kartu, vienai ar su psichoterapeuto pagalba išsiaiškinti.
Jūsų vyras gali iš tiesų bijoti neuždirbti tiek daug pinigų, kad išlaikytų keturių asmenų šeimą. Kompromisinis sprendimas būtų rasti papildomus pinigų šaltinius, susirasti pigesnį butą, rasti verslo ar kitokio papildomo uždarbio jums galimybių.
O ko jūs tikitės iš antro vaiko? Kad jūs liktumėte ne viena? Kad namuose būtų daugiau gyvos sielos? Pažvelkite į savo širdį - ar negyvena ten vienatvės baimė - juk panašu, kad vyras jau kurį laiką siunčia jums signalą: „mūsų santykiai gali nutrūkti“.
Jei siekiai jūsų apima jūsų pačios gerovę ir saugumą - gal vyras gali prisidėti prie to kažkokiais savo veiksmais ir jums net nereikės tiek daug tikėtis iš vaiko?
Žmonės neina į kompromisus, kai nori laimėti. Kompromisai prasideda tuomet, kai žmonės labiau už pergalę kovoje ima vertinti taiką. Kad jūs galėtumėte įvertinti taiką, jums gali padėti tam tikras tikėjimas.
Pagal šį tikėjimą nei sutuoktiniai, nei vaikai neateina į mūsų gyvenimą atsitiktinai. Jeigu jūsų gyvenime atsirado vyras, tai ne todėl, kad jūs to norėjote ir ne todėl, kad vyras tenkino tam tikrus jūsų poreikius. Ir pastojote jūs ne todėl, kad taip planavote, bet tai nereiškia, kad pastojimas buvo beprasmis.
Prasmingi dalykai - nebūtinai planuoti ir geidžiami dalykai. Kam jūsų gyvenime atsirado vyras? Kam atsirado vienas vaikas, dabar - kitas? Atsakymo į šiuos klausimus šiuo metu nėra. O kai tie atsakymai atsiras, paaiškės šių žmonių atsiradimo prasmė. Iš anksto mes nežinome tos prasmės, tik galime tikėti, kad ji yra. Toks požiūris sutaiko mus su įvykiais. Susitaikius mūsų sieloje atsiranda taika ir mes einame į kompromisinius sprendimus.
Linkiu jums tai padaryti savo laiku ir pagal savo supratimą.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
