Likus dviems savaitėms iki gimdymo termino, apsilankiau pas ginekologo: gimdos kaklelis jau veriasi, tad panašu, kad jau greitai ateis ta valanda. Pagalvojau: „Ačiū, Dievui!“ Nes jau buvo sunku pilvą nešioti, o ir laukti jau kiek pabodo. Bet dar teko palaukti pora savaičių.
Vis pajusdavau šiokį tokį pamaudimą, bet tai nė kiek netrukdė ruoštis kitam etapui (su gimdymu niekas nesibaigia, viskas tik prasideda).
Ir štai vieną pasakiškai gražų rudens rytą nuėjau atsigerti vandens, pažiūrėjau pro langą - labai gražiai tekėjo saulė, priguliau dar trumpam, lyg truputį sumaudė pilvą ir... Tik pokšt - ėmė tekėti vandenys.
Pašokau iš lovos (sakau tai perkeltine prasme, mat su tokiu pilvu vargiai atsikelti ėjo). Nors žinojau, kas vyksta, tačiau vis tiek sutrikau. Juk gimdžiau pirmą kartą gyvenime!
Ėmiau šaukti vyrą, nes nors ir neskaudėjo, stovėjau sustingusi ir žiūrėjau, kaip ant grindų laša vandenys. Lengvas šokas praėjo per keletą minučių. Tada apsirengėm su vyru, pasiėmėm lagaminą ir - į ligoninę. Ten laukė dokumentų pildymas, apžiūra, po kurios ginekologė tarė: „Na, nieko sau, gimdos kaklelis prasivėręs 4 cm, ir be sąrėmių“.
Su šia linksma gaida ir vis dar tekančiais vandenimis nuėjome į gimdyklą. Apie epidurinę nejautrą ar kitokį nuskausminimą net negalvojau, nes neskaudėjo (t.y. dar neskaudėjo), nors monitoriuje buvo matyti, jog gimdymo veikla yra. Tačiau po kelių valandų teko jau „medituoti“: žinojau, kad skaudės tik apie 30-40 sekundžių, tad ir stengiausi susitelkti į tai, jog skausmas greitai atlėgs.
Šis ritualas tęsėsi maždaug 3 valandas, tuomet pati nemaloniausia dalis: norisi stumti (labai labai), tačiau akušerė dar neleidžia. Tačiau jis tęsėsi tik apie pusvalandį. Pagaliau išgirstu žodžius: “Na, brangioji, stumiam“.
Įsispiriu kojomis, įsikimbu rankomis, vyras vilgdo veidą vandeniu ir stumiu. Po poros sąrėmių teko truputį įkirpti (bet to bendrame fone net nesijaučia, tik garsas ne itin malonus).
Vienas sąrėmis - išlenda galvutė, antras sąrėmis - jau visas vaikutis.
„Mergaitė“, - akušerei vos spėjus ištarti šiuos žodžius, pasigirsta ir riksmas. Ir skausmas atlėgo (iš tikro fiziškai atlėgsta, nes nebėra spaudimo pilve).
Tuomet ant pilvo paguldė mažą mergytę - tai labiausiai įsimenanti akimirka, kurios, manau, nė viena mama nepamirš. Beje, šios akimirkos nepajaučia tos, kurioms atliekamas Cezario pjūvis.
Na, tuomet prasideda tikrosios linksmybės: sauskelnes keisti kas 2-3 valandas, maitinti kas 2 valandas (gi sakiau, kad su gimdymu viskas tik prasideda). Ir taip gyvenimas nušvinta naujomis, ryškesnėmis spalvomis.
Taigi, brangiosios, nusiteikite ne blogiausiam, o geriausiam variantui. Jeigu kas nors pakryps nepalankia linkme, visad šalia bus gydytojas ir akušerė, kurie tikrai norės ir stengsis, kad vis būtų gerai. Be to, viskas praeina ir belieka tik prisiminti bei rašyti tokius laiškus, drąsinančius kitas.
Linkiu tokio gražaus ryto, kokio sulaukiau aš pati.
Gintarė
******
Labai dėkojame Gintarei už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
