Visų pirma gimdymas yra fiziologinis procesas, būdingas tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Jis natūralus ir būtinas. Jei jau atėjome į šį pasaulį, tai ne be reikalo ir vargu ar gali būti prasmingesnė veikla nei užauginti žmogų, kuris (ką gali žinoti) jei ir ne pats, tai gal jo vaikų vaikai pakeis pasaulį, gal jį išgelbės, gal nieko ypatingo nepadarys, tik privers ką nors nusišypsoti ir pasijusti geriau.
Nepaisant nieko, jis bus svarbus jau pačiu savo buvimu. Be abejo, teks susitaikyti su tuo, kad jungusi bambagyslė nutruks ir reikės vaikus paleisti, nuo jų atitolti, gal net ir susipykti. Tai irgi natūralu, kaip ir gimdymas, negi visą gyvenimą įsivaizduosime savo vaikus su čiuptuku ir įsikibusius į mamos sijoną?
Na, bet visada verta pasidžiaugti tuo tarpsiu, kai esame jiems reikalingi, o tai prasideda netgi ne nuo pastojimo, o jau nuo pamąstymo, pasvarstymo, kad... reikėtų? Norėtumėm? Galėtumėm? Arba suvokimo - ups, tai jau įvyko. Visi atvejai geri ir tinkami, netyčiukai už tyčiukus niekuo ne prastesni, kartais vaikai geriau už tėvus supranta, kad reikia spyrio į minkštą vietą, o tai neprisiruoš, nesusipras ir nesupras ko atsisako.
Trukdo karjerai, laisvalaikiui? Mitas. Tikrai mitas. Kai nori - niekas netrukdo, aplinkui galybė gyvų pavyzdžių, tik apsižvalgykit. Labiausiai trukdo mūsų pačių pasąmonėje įsiskverbę stereotipai ir dvasinė tinginystė, verčianti galvoti, kad su tuo nesusidorosime, bus per sunku ir t.t.
Vienos knygos (S.Undstet "Kristina Lavransdater") herojė, auginusi septynis sūnus padarė išvadą, kad jei iki gimdymo atrodo, kad bus per sunku auginti dar vieną vaiką, tai palaipsniui suvokiama, kad jam atsiradus, atsiranda ir jėgų naštai nešti. Na, ir galų gale, ar tai iš tiesų našta? Kiek vienas kažkokį kryželį velkame ir juo džiaugiamės, nes mūsų jis, ne bet kieno kito. Jei milijoną lagamine vilktumėte, ar sunku būtų, ar liūdėtumėt? Na,o čia įsivaizduokit - neįkainojama vertybė, kurios kiti ir už pinigus nusipirkti negali.
Gerai, jau nesulaukiat, kada apie gimdymą parašysiu...
Nepamiršau, bet gimdymas ne iš karto ateina, tad ir rašyti pradėjau su įžanga. Gimdžiau keturis kartus. Kiekvienas vis kitoks. Pirmasis buvo sunkus ir ilgas, daug skatinančių vaistų, jokios natūralios gimdymo veiklos, ilgas ir nuobodus pernešiojimas, girdėjau, kaip daktaras liepė ruošti operacinę ir pakomandavo pamėginti paskutinį kartą, jaučiau kaip užsigulė padedant stumti, mačiau kaip sužybsėjo nukabinamos žirklės - perkirptą audinį visada lengviau susiūti nei plyšusį - logiška. Na, skaudėjo.
Be abejo, bet juk žinai, žmogau, kam ryžtiesi ir ką už tai gausi. Po to padariau išvadą, kad viskas, kas praeina, yra tik gyvenimiška smulkmena, nėra ko „minavot“, buvo ir pražuvo. Ir niekada nebuvo kilusi abejonė, kad kažkas gali būti negerai. Viskas privalo būti gerai.
Gimdymas nr. 2 buvo po poros metų. Šiokia tokia patirtis jau sukaupta. Skatinančių neprireikė, užteko vandenuką nuleisti ir prasidėjo gana greitai. Ypatingų priemonių nebuvo - nei kamuolių, nei vonių, personalas irgi nespėjo lakstyti ir rūpintis, nes gimdyvių buvo daug. Buvo linksma, didelis turgus, daug skausmo, daug ašarų, vaikų ir mamų riksmai, eksperimentai su gimdymo padėtimis (tarp kitko, keturiomis linguojant kur kas mažiau skauda, vaikas greičiau leidžiasi kur jam priklauso, išmėginom, visoms patiko, tik personalui gimdymą taip priimti nepatogu, bet tikrai padeda gimdymo sulaukti). Padariau dar vieną išvadą - net jei akyse nuo skausmo tamsu, paeiti nebegali ir krenti klupsčia ten, kur skausmo banga užklupo, vis tiek įmanoma juoktis. Na, o jei juokiesi - irgi padeda.
Gimdymo Nr. 3 teko palaukti. Didesnė pertrauka lėmė ir didesnį skatinančių vaistų kiekį, ir operuojančios gydytojos iškvietimą. Na, ką padarysi, kad kai kurių vaikų galvutės kaip arbūzai, o mamos klubai kiek berniukiški? Užtai viską atperka nežemiškas džiaugsmas gydytojos veide kūdikiui gimus. Ir peilio neprireikė.
Patikėkit, peilio bijau labiau negu gimdymo, nors operacijos metu neturėtų skaudėti, bet man pati mintis atrodo be galo baisi, jau geriau .... tegul skauda. Gerai viskas, kas gerai baigiasi. Tai dar viena svarbi išvada.
Na, ir paskutinis... Nr.4. Šitas nusprendė, kad nori būti kiek mažiau pernešiotas nei kiti. Susitvarkiau šeštadienį namus, padariau pietus, sulaukiau viešnios, dar norėjau gerti kavą po pietų, bet ramybės nedavė keistas reguliarus pamaudinėjimas. Na, jau ne pirmas vaikas, bet normalių, savaiminių sąrėmių, be vaistų, juk nebuvau patyrusi.
Gyventi skausmas netrukdė, grindis plauti - taip pat, nusprendžiau, kad nieko rimto. Tik kai pradėjau dėl visa ko žvilgčioti į laikrodį, sukirbėjo abejonė - o kodėl gi beveik lygiai kas dešimt minučių, dar po kiek laiko - lyg ir kas septynios minutės. Nusistebėjau, gūžtelėjau pečiais ir remdamasi teorine prielaida, kad reguliarumas lyg ir byloja apie gimdymą, persirengiau, pasiėmiau seniai sukrautą „lagaminą“, paskambinau vyrui į darbą, kad gal jau jo nebelauksiu.... Ir išsikviečiau taksi (na, vėlgi dėl visa ko, kad nuotykių nebūtų ir per vakaro žinias pranešimo nebūtų apie pakeliui į ligoninę pagimdžiusią nebejauną moteriškę) su didžiuliu krepšiu rankose. Galu gale, lauke žiema, šalta.
Ligoninės skyriuje - kaip namie, miestelis nedidelis, visi savi, priėmė ir po patikrinimo nusprendė, kad nebepaleis. Davė romantiška baltą apdarą su didele iškirpte ir nulydėjo į gimdyklą. Tyla, ramybė, kažkur skimbčioja plaunami indai, o gal kavos puodeliai? Draugiška akušerė lankė ir domėjosi, ko norėčiau, bet negalėjau sugalvoti, ko noriu.
Šnektelėjom apie epidūrinę nejautrą, iš anksto pasakiau, kad nieko apie ją nežinau ir nelabai domiuosi, na, ir ... Kažkodėl bijau... Kaip ir operacijos. Po valandžiukės supratau, kad skauda. Jau iš tiesų skauda, dabar grindų jau tikriausiai nebeišplaučiau, o gal dar pavyktų? Turėjau prie savęs mobilųjį, tai nepraleidau progos paskambinti draugei ir pasigirti, kad aš jau ligoninėj.
Kuriam laikui prasiblaškiau, bet kalbėtis telefonu gana sudėtinga, kai skauda. Neturiu kantrybės, tiesiog iš prigimties jos neturiu, niekada. Nuobodu tarp tų sąrėmių. Užėjo gydytojas paklausti, kaip jaučiuosi. Na, kaip galima jaustis? Jei skauda - vadinasi, savijauta gera. Jei neskaudėtų, tada jau būtų problema. Šnektelėjom ir su juo, vėl išėjo.
Na, o tada, parėjus kelioms minutėms, suvokiau, kad visiems laikas grįžti. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Atbėgusi akušerė iš mano veido perskaitė, ką noriu pasakyti, ir skubino ruošti specialų stalą. Toks visiems gyvenimo atvejams, gimdymo priėmimui galą nuardo. Į tą laiką kabarojausi kuo greičiau ant jo, kol dar jaučiau, kad galiu. Vaikutis skubinosi ir jam nerūpėjo, kad mano kojos pinasi, marškiniai kabinasi, o stalas užstrigo... Taip ir gimė. Jam tas pats, ar kiti pasiruošę.
Žinau, kad sulauksiu griežtų komentarų - gerai jai, kad viskas lengvai ir greitai. Ne, nelengvai ir negreitai. Lengvai ir greitai tik ketvirtas, iki tol reikėjo palaukti ir pasitreniruoti keletą kartelių ;-)
Po pirmojo kirpimo, visada siūlė išyra, kiekvieną kartą ją gražiai užado. Nežinau, ar kryželiu, ar kitokiais būdais. Paprastai, kol siuvinėja, turiu ką veikti - į rankas gaunu kūdikį ir telefoną, kuriuo iš įvykio vietos informuoju visus to nusipelniusius. Na, o skausmas...
Skauda, greičiausiai ne mažiau nei visiems ir visoms per tūkstančius (o gal milijonus) metų, bet visada gelbsti žinojimas, kad tai laikina, o kai skauda taip labai, kad jau... Labai, labai. Tad ateina nušvitimas ir staiga suskausta taip, kad net nebeskauda, tada viską suimi į savo rankas, žvilgsniais ir žodžiais bendrauji su gydytoja ar akušere ir žinai, kad turi tai padaryti. Pati tam gimei.
Viskam pasibaigus, užteks nueiti į palatą, kad gudri žmogaus atmintis ištrintų tai, kas nereikalinga ir prasidėtų naujas gyvenimo etapas.
Milijoną maiše nešioti yra viena, o kai jis tau išbyra į delnus, tai irgi sunkus darbas neišbarstyti, gerai investuoti, kad pelno sulauktum.
Tai tiek... Ar baisu? Man tai ne.
Su pagarba ir palaikymu - visoms mamoms - Brigita.
******
Labai dėkojame Brigitai už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
