Dar svarbiau ne tik žinoti apie šias savybes, tačiau ir suprasti, kaip reikėtų elgtis, jei vaiko išgyvenimai labai stiprūs ir kliudo tinkamai atlikti įvairias užduotis.
Gabių vaikų išgyvenimų intensyvumas (jaudrumas)
Specialistai pastebi, kad daugeliui gabių vaikų būdingas didesnis išgyvenimų intensyvumas (t. y. didesnis jaudrumas). Didesnis jaudrumas reiškiasi šiais požymiais: atkaklumu siekiant tikslo ar atliekant užduotis, pastabumu, greitu informacijos apdorojimu ir kt. Šios savybės, daugelio autorių nuomone, yra išgyvenimų intensyvumo (jaudrumo) apraiškos. K. Dabrowski išsamiai tyrinėjo gabių vaikų išgyvenimų intensyvumą. Jis rėmėsi prielaida, kad gabūs vaikai pasižymi įgimta savybe intensyviau reaguoti į dirgiklius, ir šią savybę vadino jaudrumu (cit. pgl. Juknevičienė, 2011).
Didesnis jaudrumas gali pasireikšti vienoje ar keliose iš penkių autoriaus minimų sričių:
Intelektinis jaudrumas. Požymiai: smalsumas, klausimų kėlimas, gebėjimas susikaupti, pastabumas, greitas informacijos apdorojimas, gebėjimas lengvai ir greitai išmokti. Tokie vaikai linkę į savistabą, mėgsta galvosūkius, gali ilgai sėdėti ir mąstyti. Jie dažnai susitelkia ties moralinių vertybių ir sąžiningumo problemomis.
Vaizduotės jaudrumas. Pastebėta, kad gabiems vaikams būdinga laki fantazija, polinkis užsisvajoti, vartoti metaforas kalboje, kūrybingumas. Dažnai ikimokykliniame amžiuje jie turi įsivaizduojamų draugų.
Emocinis jaudrumas. Šį jaudrumą dažnai pirmiausiai pastebi tėvai. Emociškai jaudrūs vaikai dažniau kelia klausimus, susijusius su neteisybe (pavyzdžiui, kelia skaudžius klausimus apie pasaulyje egzistuojančią neteisybę, ieško būdų, kaip „atstatyti“ teisingumą ir pan.). Jie emocingai reaguoja (išsako tiesiai, ką galvoja, arba jaučiasi labai įskaudinti), jei su jais elgiamasi, jų nuomone, „neteisingai“. Jie linkę prisirišti prie žmonių, vietų, daiktų, todėl kartais skaudžiau išgyvena, kai reikia išsiskirti, atsisveikinti su mėgstamais žaislais ir pan. Jausmų intensyvumą taip pat atspindi tokios savybės kaip užuojauta, empatija, jautrumas. Tokie vaikai gali jautriau reaguoti tiek į jiems skirtą kritiką, tiek ir gali labiau užjausti ir įsijausti į šalia esančių vaikų skausmingus ar džiugius išgyvenimus.
Pojūčių jaudrumas. Tokie vaikai intensyviau reaguoja į aplinkoje esančius dirgiklius, veikiančius jų pojūčius (klausą, regą, lytėjimą, uoslę, skonį). Juos gali erzinti iš pirmo žvilgsnio įprasti dalykai, prie kurių kiti lengvai pripranta ir prisitaiko. Tai gali būti kažką nemalonaus primenantys kvapai, sklindantys iš virtuvėlės, nepatogūs drabužiai, nors kiek varžantys judesius, mirksinčios elektros lemputės, maistas, nuolatinis triukšmas, garsai, sklindantys pro langą ir pan. Tokio jautraus reagavimo į aplinką pakeisti beveik neįmanoma. Galima „pasiguosti“ tik tuo, kad pojūčių jaudrumas padeda tokiems vaikams lengviau suvokti ir pajausti muzikos, meno kūrinius, pastebėti gražius ir estetiškus dalykus aplinkoje ar gamtoje.
Psichomotorinis jaudrumas. Ko gero, kiekvienai auklėtojai teko sutikti vaikų, kurie išsiskiria iš kitų aktyvumu ir energijos pertekliumi. Tokie vaikai greitakalbiai, entuziastingi, jiems reikia veiksmo ir fiziškai aktyvios veiklos. Paradoksalu yra tai, kad patys vaikai dažniausiai džiaugiasi savo energingumu, yra laimingi, kad gali daug „nuveikti“, o suaugusieji – nelabai toleruoja tokį elgesį, kartais „pavargsta“ daug greičiau negu patys vaikai. Jiems nuolat tenka galvoti, kaip užimti vaikus, kokią veiklą jiems pasiūlyti. Todėl labai svarbu padėti tokiems vaikams mokytis kontroliuoti save (aiškiai apibrėžti ribas, kada kokia veikla galima), nuolat keisti veiklos pobūdį, sudarant galimybes „išlieti energiją“ – ne tik judant ar sportuojant, bet ir piešiant, skatinant pasakoti ir kurti istorijas, vaidinant ir t. t. Ypač svarbu, kad protinė veikla būtų periodiškai kaitaliojama su judriais, aktyviais užsiėmimais.
Jaudrumas ir klaidinga diagnozė. Praktiniai patarimai, ką svarbu žinoti auklėtojams ir tėvams?
Sunkumai, kliudantys dirbti grupėje. Jaudrumas dažnai vertinamas kaip neigiama savybė, kliudanti dirbti grupėje. Kartais jis painiojamas su nervingumu, emocionalumu, netgi išlepimu. Kai kurie autoriai (Webb, 2000) net aptaria atvejus, kai gabus vaikas, išsiskiriantis išgyvenimų intensyvumu, priskiriamas prie turinčių specialiųjų ugdymosi sunkumų vaikų, diagnozuojant jiems hiperaktyvumą ir dėmesio sutrikimą. Taip atsitinka dėl to, kad net jei pačiam vaikui toks elgesys netrukdo susikaupti ir dalyvauti grupės veikloje, tačiau jis gali trukdyti kitiems ir todėl auklėtojai skundžiasi dėl tokio vaiko elgesio.
Atsitinka ir taip, kad jaudrumas pasireiškia atkaklumu, užsispyrimu, todėl gali būti klaidingai painiojamas su elgesio sunkumais, nors tokių požymių, kaip provokuojantis, įžūlus, prieštaraujantis elgesys, gali ir nebūti.
Tinkamas elgesys su vaiku. Užsispyrimas, atsisakymas atlikti užduotį, išsiblaškymas, motyvacijos stoka gali atsirasti tada, kai gabus vaikas beveik niekada negali pasirinkti to, kas jam labiausiai patinka, arba kai jis visiems siekia įrodyti tai, kuo pats yra įsitikinęs. Bandymas priversti vaikus daryti tai, kas jiems neįdomu, pernelyg kritiškas vertinimas to, ką jie sako ar daro, gali sukelti net pykčio reakcijas. Tai nereiškia, kad vaikams „viskas galima“, tačiau labai svarbu pažvelgti į kilusią problemą kitaip ir paieškoti priežasčių, kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip. Galbūt pakeitę veiklos pobūdį, suteikę daugiau pasirinkimo laisvės ar parinkę tinkamesnius žodžius, padėsime ir vaikui, ir patys sau.
Motyvuokite vaikus. Gabūs vaikai dažnai aplenkia kitus vaikus ir greičiau atlieka užduotis. Taip pat jie nuobodžiauja arba triukšmauja, jei pateikiamos užduotys jiems yra pernelyg lengvos. Ikimokyklinio amžiaus vaikai taip elgiasi galbūt netgi dažniau, nes jiems dar sunkiau negu vyresniems vaikams suprasti, kodėl jie turi daryti tai, kas jiems jau seniai žinoma ar neįdomu. Šio amžiaus vaikų itin didelė vidinė motyvacija, kai jie nori daryti tai, kas jiems įdomu ne dėl atlygio, o dėl to, kad jiems tieisiog smagu užsiimti mėgstama ir patinkančia veikla. Tad labai svarbu, kad šios vidinės motyvacijos neužslopintume, manydami, kad kiekvieną vaiko žingsnį reikia įvertinti ne tik geru žodžiu, pagyrimu, bet ir kokia nors materialia dovana.
Psichologai mano, kad išorinė motyvacija tokio amžiaus vaikams taip pat yra svarbi, tačiau kartu pastebi, kad jei mokymosi ar ugdymo aplinka verčia varžytis, lenktyniauti, tai pakenkia gerai atmosferai grupėje ir vaikai imasi veiklos tik žinodami, kad už tai bus „atlyginta“. Tad labai svarbu išlaikyti „aukso vidurį“ neužslopinant vidinės motyvacijos – natūralaus poreikio kurti ir džiaugtis tuo, ką darai, ir kartu – prisiminti, kad geras žodis, palaikymas, o kartais – ir simbolinė „apčiuopiama“ dovanėlė irgi yra labai svarbi ir didina vaikų savivertę.
Apibendrinant galima pasakyti, kad didžiausi tiek vidinės, tiek išorinės motyvacijos priešai yra stresas, įtampa, baimė, konkurencija ir žema savivertė. Ir priešingai – skatinama motyvacija padeda jiems žaisti ir mokytis jaučiant malonumą ir išgyventi pažinimo džiaugsmą, kuris ir yra viena iš svarbiausių vaiko vystymosi sąlygų. Tokiai motyvacijai sužadinti, atrodo, reikia visai nedaug – tik gebėjimo sudominti vaikus, parinkti aktualią ir prasmingą, vaikų amžių ir gebėjimus atitinkančią veiklą, parinkti tinkamus metodus ir leisti pajusti tokios veiklos prasmingumą.
Tačiau turime prisiminti ir tai, kad nuo mūsų, suaugusiųjų, motyvacijos, „degimo“ ir „noro uždegti“ savo ugdytinius priklausys, ar mūsų vaikai noriai imsis veiklos, ar jų išgyvenimų intensyvumas (intelektinis, vaizduotės, psichomotorinis, pojūčių) bus tinkamai nukreiptas ir išnaudotas tam, kad gabūs vaikai, pasižymintys šiomis unikaliomis savybėmis, jausis gerai, o jų potencialūs gebėjimai skleisis laisvai ir natūraliai.
Praktinė užduotis. Kad suaugusieji galėtų tinkamai reaguoti į gabių vaikų pernelyg didelį jaudrumą, labai svarbu sau asmeniškai ar auklėtojų grupelėje pasidalyti patirtimi ir atsakyti į šiuos klausimus:
Jei vaikas pasižymi intelektiniu jaudrumu (nuolat klausinėja, greičiau negu kiti vaikai atlieka paskirtas užduotis ir t. t.), kaip reaguoju ir suvokiu tokį vaiko elgesį? Ar manau, kad jis tik kliudo dirbti ir užduoda „kvailus klausimus“?
Jei vaikas labai judrus, ar yra pavykę rasti būdų, kaip nukreipti jo energiją tinkama linkme ir pasiūlyti jam tokią veiklą, kurios metu jis galėtų „išsikrauti“? Kokie tai būdai?
Jei vaikas pasižymi emociniu, vaizduotės ar pojūčių jaudrumu, ar suvokiu, kad toks jautrumas, empatiškumas, pojūčių aštrumas gali būti labai vertingas dalykas, kurio išmokti labai sunku ar beveik neįmanoma? Ar įvertinu tokias vaikų savybes, ar pastebiu, kad vaikai, išsiskiriantys šiomis savybėmis, gali labai padėti kuriant bendrą veiklą ar kalbantis su vaikais apie tokias vertybes kaip antai: kito supratimas, pagalba vienas kitam, užuojauta ir pan.?
Galbūt esate atradę ir daugiau teigiamų dalykų, tad labai svarbu, kad savo atradimais turėtume su kuo pasidalyti. Aišku, toks pasidalijimas turi būti savanoriškas – bent kartą per mėnesį susitikti su kolegomis bendraminčiais – tai vienas iš veiksmingiausių būdų, padedančių profesiškai tobulėti.
