Tėvams yra suteikiama laisvė parinkti vaiko ugdymo metodą iš dviejų variantų – įgyti stiprias žinias tradicinėje mokykloje ar ugdyti asmenybę ir savo talentą alternatyvios pedagogikos mokykloje. Tradicinė mokykla savo populiarumu lenkia alternatyviuosius vaiko ugdymo metodus, kurie vis dar sulaukia nemažai kritikos. Taigi, kas yra netradicinė pedagogika?
Tradicinės švietimo įstaigos, kuriose visiems mokiniams bandoma taikyti tą pačią mokymo programą, yra kritikuojamos dėl individualumo ir iniciatyvos slopinimo bei talento varžymo. Teigiama, jog tradicinėje mokykloje vaikai verčiami domėtis tais pačiais dalykais, o pagrindinis žinių įgijimo būdas yra įsiminimas ir informacijos atkartojimas, užmarštyje paliekant praktinius įgūdžius.
Tokiu būdu yra užkertamas kelias vaiko asmenybės saviraiškai ir vaizduotės plėtojimui. Taip pat mokydamiesi tradicinio švietimo įstaigose, vaikams dažnai trūksta motyvacijos siekti akademinių aukštumų, nes mokymosi stilius jiems netinkamas.
Dėl to pastaruoju metu vis daugiau domimasi alternatyviais vaikų ugdymo metodais, kurie atsirado kaip pasipriešinimas tradiciniam švietimui, nesugebančiam keistis kartu su besikeičiančiais žmogaus socialiniais poreikiais ir sparčiai lekiančia pirmyn aplinka.
Alternatyviojo ugdymo metodai
Pasaulyje yra daugybė alternatyviojo ugdymo metodų. Netradicinis ugdymas skiriasi nuo tradicinio švietimo požiūriu į mokinį, švietimo tikslais, savita paradigma ir vertybėmis, mokymosi proceso organizavimu, filosofija ir religine orientacija.
Nors alternatyviojo ugdymo metodai taip pat skiriasi tarpusavyje, tačiau juos vienija bene svarbiausi ugdymo akcentai – valdžios decentralizavimas (valdžia nėra sutelkta mokytojo asmenyje, jis nėra neklystantis ir vienintelis autoritetas), čia vyrauja pagarba kiekvienam individui ir kt.
Alternatyviojo ugdymo metodai yra skirstomi:
Laisvosios mokyklos – pasižymi idėja, jog mokslo pagalba turėtų būti perteikta objektyvi informacija, kuri galėtų tapti mokinio idealais. Bene pirmąjį laisvosios mokyklos modelį įgyvendino F. Ferrero. Mokykla buvo įkurta Ispanijoje 19 a., pavadinimu „Šiuolaikinė mokykla“.
Laisvose mokyklose nebuvo vertinimo sistemų (pvz.: pažymių), pagal kurias mokiniai yra skirstomi į tam tikras kategorijas. Tokios mokyklos užtikrino vaikų minčių laisvę, neformuodamos jų įsitikinimų ir leisdamos mokiniams mokytis tai, ką jie norėjo. Tikėta, jog tik tokiu būdu visuomenė gali judėti į priekį.
Atvirosios mokyklos – naudoja švietimo metodus, kurie orientuojasi į vaiką. Kiekvienam moksleiviui yra pritaikomas tam tikras mokymosi metodas, programos, tempas ir nekonkurencingas vertinimas. Tokiose mokyklose mokiniai nėra griežtai skirstomi pagal amžių.
Mokymasis namuose – remiasi mokymusi ne švietimo įstaigoje, o pačio vaiko – namuose. Šis netradicinis ugdymo metodas skatina vaiko kūrybiškumą ir motyvaciją, prisitaiko prie mokinio tempo bei poreikių. Taip pat mokymas namuose leidžia įgyti koncentruotą išsilavinimą, kuris nėra apribotas mokykloje diegiamų tiesų.
Daugiakultūrinė mokykla – akcentuoja kultūrinę įvairovę. Tokiose mokyklose mokosi įvairių etninių ir rasinių grupių mokiniai.
Magneto mokyklos – koncentruojantis į konkrečias mokymosi programas, tokias kaip menas, ekologija ir pan.
Fundamentalios mokyklos – nors ir laikomos alternatyviojo ugdymo mokyklomis, tačiau pasižymi griežta disciplina. Tokiose mokyklose mokiniai skirstomi pagal gabumus, o už veiklą per pamokas griežtai vertinami.
Chartijos mokyklos – valstybinės mokyklos, kurios yra išlaikomos valstybės lėšomis, tačiau jas valdo pačios bendruomenės, tėvai ir pedagogai.
Mokyklos be sienų – pasižymi mokymusi iš patirties, į vaikų ugdymo procesą įtraukiant bendruomenės atstovus.
Krishnamurti mokyklos – nenaudoja jokių mokymo metodų, tačiau kiekviena akcentuoja skirtingus tobulėjimo tipus (akademinį, dvasinį, psichologinį ir t.t.). Tikima, jog mokymas privalo atitikti vaiko poreikius, tik tuomet jis bus sėkmingas. Taip pat didelis dėmesys skiriamas mokytojo darbui.
Tęstinės mokyklos – suteikia galimybes mokiniams, iškritusiems iš tradicinės mokyklos, tęsti mokslus ne tokioje konkurencingoje ir labiau į vaiką orientuotoje aplinkoje.
Montessori mokyklos – pasižymi pastangomis surasti kiekvieno vaiko savitumą ir sudaryti jiems galimybes turėti bei reikšti savo nuomonę. Tokiose mokyklose vaikui suteikiama laisvė aplinkoje, kuri ribojama tam tikromis normomis ir taisyklėmis. Montessori metodo pagalba sudaromos galimybės atsiskleisti vaiko vidinei energijai, kuri formuoja asmenybę.
Vaikas neturi konkrečių ugdymo tikslų: išmokti skaičiuoti, skaityti, rašyti ir t.t. jam svarbiausia sukoordinuoti judesį, vystyti psichinius procesus: mąstymą, dėmesį, atmintį, kalbą ir t.t. Todėl svarbu netrukdyti vaikui veikti paruoštoje aplinkoje, kad galėtų atsiskleisti jo asmenybė. Montessori ugdymo metodas eliminuoja mokytojo autoritariškumą ir teigia, jog mokytojas mokiniui turi būti tarsi patarėjas.
Valdorfo mokyklos – pradininkas yra R. Štaineris. Pati Valdorfo pedagogika – tai tarptautinis pedagoginis judėjimas, prasidėjęs 1919 m. Vokietijoje. Daugiausia tokio tipo mokyklų šiuo metu galima rasti Olandijoje ir Vokietijoje. Valdorfo metodas pasižymi pagarba vaikui. Šis netradicinės pedagogikos metodas grindžiamas kūrybos, vaizduotės, jausmų ir tarpusavio santykių ugdymu. Valdorfo metodas remiasi vaiko vystymosi ir raidos etapais, mokymosi procesas yra neskubinamas, nes tikima, jog vaikas vystosi savo tempu ir tokiu būdu atsiskleidžia vaiko individualūs gebėjimai.
2010 m. Lietuvoje buvo patvirtinta netradicinio ugdymo koncepcija, o keletas metodų yra taikomi praktiškai (Montessori nuo 2004 m., Valdorfo nuo 2004 m. ir Suzuki nuo 2005 m.). Tačiau vis dar į netradicinio ugdymo mokyklas yra žiūrima skeptiškai, o alternatyvūs švietimo metodai susilaukia nemažai kritikos.
Kauno P. Mašioto mokyklos mokytoja ir Lietuvos Valdorfo centro vadovė Zuzana Mažeikaitė teigia, jog tai didžia dalimi susiję su informacijos stoka, konservatyvių idėjų įsišaknijimu, visuomenės sustabarėjimu, požiūrių uždarumu. Vis dėlto, netradicinio ugdymo įstaigos populiarėja ir po truputį įsitvirtina Lietuvos švietimo sistemoje.
