Pavasario šauklys
Etnologė Valerija Jankūnaitė prisimena, kaip jai dar būnant pradinukei balandžio 1-ąją vaikai mėgdavo pribėgti vienas prie kito ir sušukti „gyva žalia“. „Turėjai parodyti kokį nors augalą. Jeigu tuo metu neturėdavai, gaudavai sprigtą į nosį, – pasakoja V. Jankūnaitė. – Dar ankstesniais laikais kaimuose šią dieną būdavo pasijuokiama iš tarnavusio jaunimo, nusiunčiant, pavyzdžiui, pas kaimyną „gaištuvėlio“ pasiskolinti. Kaime „gaištuvėliu“ vadindavo vos gimusį kūdikį, nes su juo daug laiko sugaištama. Nesusivokiančiam kaimynas prikraudavo į maišą gelžgalių ar kitko, kad parneštų šeimininkams. Iš to visiems buvo daug juoko, o pusberniui – pamoka.“
Buvo sakoma, jog galima meluoti tik iki pietų. Tačiau retas kuris to laikydavosi – meluodavo visą dieną. Būdavo ne tiek meluojama, kiek pokštaujama pavedant užduotis, kurių neįmanoma atlikti. Tikėta, jeigu pavyko ką nors apgauti – bus sėkmingi metai. Apgautasis negalėjo pykti, mat tada piktas būsiąs visus metus. Etnologės teigimu, ši diena buvo puiki galimybė pamatuoti savo sąmojį, kaip sugebi jį suprasti arba pats parodyti, nekaltu pokštu sukurdamas smagią nuotaiką, kad visi galėtų nuoširdžiai pasijuokti, neįsižeisdami ir nesupykdami.
Juokų dienai tikriausiai neatsitiktinai išsirinktas pavasaris. Juk būtent šiuo metu atgyja gamta, atsiranda daugiau jėgų, įvairių nuotaikų. Niekada taip nepersimaino orai kaip pavasarį. Per vieną dieną kartais gali pamatyti visų metų laikų orus. Juokas ir linksmybės simboliškai turėjo pagreitinti pavasarį.
Nyksta savitumas
Paprotys pokštauti bei apgaudinėti vieniems kitus balandžio 1-ąją paplitęs daugelyje pasaulio šalių. Prancūzijoje ši diena vadinama Poisson d’Avril („balandžio žuvis“). Prancūzė Marie Moutou, pagal „Erasmus“ programą Lietuvoje pusmetį studijavusi ekonomiką, pastebi, kad dabar šios dienos tradicijos panašios į kitų šalių.
„Nieko itin išskirtinio: bandoma papokštauti, ką nors apgauti. Kadaise šią dieną buvo stengiamasi praeiviams ant nugaros užkabinti popierines žuvis. Taip pat vieni kitiems siųsdavo linksmus atvirukus, ant kurių būtinai turėjo būti pavaizduota ir žuvis. Visas šias tradicijas dabar prisimena nebent vaikai“, – pasakoja M. Moutou.
Kodėl būtent ši diena siejama su žuvimi, patys prancūzai tiksliai nežino. Pasakojama, kad 1564-aisiais karalius Karolis IX nusprendė naujų metų pradžią paskelbti būtent balandžio 1-ąją. Kadangi ši data taip pat yra gavėnios pabaiga, kada krikščionys nevalgo mėsos, būtent žuvis buvo labiausiai paplitusi dovana.
Japonų kultūros centro „Tsuru“ vadovė Augustė Juraškaitė pastebi, jog Japonija yra viena iš nedaugelio šalių, kuri perimdama pasaulio naujoves sugeba išsaugoti gilias kultūros tradicijas ir vertybes.
„Balandžio 1-ąją japonai mėgsta pokštauti, pasakoti melagingas istorijas. Savitumo ši diena neturi, nes jos tradicija gimė ne Japonijoje, o Europos valstybėse.
Japonai daug švenčių perima, tačiau tik paviršutiniškai. Pavyzdžiui, tradicines Kalėdas švenčia nebent vienas procentas visų gyventojų, kurie yra krikščionys. O kiti, kadangi ši diena sutampa su metų pabaiga, per Kalėdas skiria pasimatymus antrosioms pusėms ar draugams, mat japonams labai svarbu baigiantis metams susitikti su draugais“, – pasakoja A. Juraškaitė.
Vyksta natūrali atranka
Apie senąsias šios dienos tradicijas išgirdusi Deimantė Jonikaitė, Klaipėdos universitete studijuojanti pedagogiką, nusišypso: „Gražios, bet kai kurių nebeįmanoma pritaikyti dėl pasikeitusių laikų. Kiek pastebiu, žmonės vis rečiau šiai dienai skiria dėmesio ir pastangų.“
Deimantė sako pati balandžio 1-ąją pameluojanti tik jeigu pasitaiko tinkama situacija. „Iš anksto neplanuoju ir specialiai tam nesiruošiu, – tikina. – Tik nepamanykite, jog nemėgstu pokštauti. Dar ir kaip man tai patinka, tačiau tai galiu daryti bet kada, tikrai nereikia laukti balandžio pirmosios. Manau, nieko keista, kad šios dienos tradicijos nyksta, panašėja į kitų šalių. Savitą veidą visada išlaikys prasmingos šventės, kurių tradicijos bet kurią kitą dieną atrodytų mažų mažiausiai keistos.“
Sociologo Dainiaus Genio teigimu, išlaikyti autentiškus kultūros bruožus bei savitas tradicijas – vienas didžiausių mūsų laikmečio, globalizacijos padiktuotų iššūkių.
„Kol kas vyksta savotiška natūrali atranka ir finalinę sceną prognozuoti sunku. Akivaizdu, jog mažoms tautoms nėra lengva atsilaikyti prieš globalias tendencijas. Kai kuriais atvejais kultūrinių skirtumų jau nebeliko. Antai, tokios tarptautinės šventės kaip Šv. Valentino diena ar Helovinas jau ir Lietuvoje švenčiamos panašiai kaip kitur. Matyt, kažkas tokio vyksta ir su balandžio 1-ąja: juokus bandoma populiarinti, pritaikyti viso pasaulio auditorijai, dėl ko neretai jie ima rodytis trivialiai, ne visada suprantamai ar banaliai“, – komentuoja D. Genys.
Jo pastebėjimu, tikrai autentiškos vis dar išlieka lokalios šventės, kaip Joninės ar Mindaugo karūnavimo diena. „Jų šventimas ir ritualai priklauso nuo mūsų pačių. Kol šios šventės teiks džiaugsmo, bus svarbios mūsų identitetui – išliks, kartu išlaikydamos ir kultūrinius skirtumus. Globaliame pasaulyje kaita vyksta abiem kryptimis, todėl galima rasti ir atvirkštinių pavyzdžių. Štai Šv. Patriko diena, grynai airiška šventė, pasklido ir šiandien švenčiama kone visame pasaulyje ne tik airių“, – apžvelgia sociologas.
