– Kas nutiko? Ar ko prisidirbai? – neištvėrusi klausiu.
– Jo, nutiko. Susipykau su drauge.
– Ar nori apie tai papasakoti? – klausiu lyg tarp kitko, mat sūnus paprastai bendraudamas su manimi naudoja standartines paauglių strategijas. Jų visų esmė yra ta pati: „Aš esu stiprus, savarankiškas ir suaugęs vaikinas, o jūs tik nevykę atgyvenos.“
Savaime suprantama, mudu su tėčiu neįsileidžiami į asmeninį gyvenimą, o visi mūsų patarimai ir pamokymai realizuojami griežtai priešingai, nei tikimės juos duodami. Man sūnus tokiais atvejais kaip šis dar taiko specialią taisyklę: „Nelįsk prie manęs su savo psichoterapinėm nesąmonėm!“ Tačiau šiuo atveju išgirstu ne dygliuoto paauglio, o pasimetusio ir nuskriausto vaiko atsakymą:
– Taip, noriu.
Suprantu, kad šį kartą situacija tikrai rimta. Perleidę jaunesniųjų vaikų priežiūrą tėveliui, sėdame drauge virtuvėje gerti arbatos.
– Nagi, pasakok, – ramiai sakau ir susikaupusi tyrinėju jo veidą.
Andrius atrodo stipriai susikrimtęs, tuo pat metu ir kaltas, ir susigėdęs.
– Tai kad net nežinau... Susipykome su Ugne dėl kažkokių niekų. Ji per pamoką ruošė pristatymą apie feminizmą ir pradėjo kalbėti, kad, jos nuomone, visi vyrai yra moliai, liurbiai, tinginiai. Moterys turėtų pačios imtis daugiau atsakomybės ir tvarkytis gyvenime, apskritai pasaulyje.
– Tai kaip tu pasijutai? Juk taip pat esi vyras ir dar jos vaikinas.
– Tai čia ir esmė, kad pasijutau labai blogai. Paskui ir pradėjome pyktis dėl niekų. Dėl to, pavyzdžiui, ar unguriai žiemoja Karibų jūroje, ar apskritai visoje Meksikos įlankos pakrantėje. Ji sakė, kad aš žeminu ją kitų žmonių akyse, nes nesutinku su jos nuomone ir taip lyg parodau, kad ji mažiau supranta už mane ar yra kvailesnė.
Jaučiu, kaip viduje sukyla deginanti pykčio banga, nes po truputį imu suvokti, kaip įžeistas mylimosios šiuo metu jaučiasi sūnus.
Mergina lengva ranka gana smarkiai pagriovė jo savivertės jausmą. Kandžios psichoanalitinės replikos apie kastruojančias moteris taip ir sukasi ant liežuvio galo, tačiau sūnus juk ne psichoterapeutas, nesupras. Be to, jis iš tiesų myli Ugnę, nors man, kaip ir kiekvienai mamai, kartais atrodo, kad jei tik aš būčiau galėjusi parinkti jam porą, tikrai pasiūlyčiau kitokią merginą: mielesnę, švelnesnę ir nuolankesnę...
Po truputį mano galvoje gimsta suvokimas, jog sūnų ištiko vyriškumo krizė, tokia nereta mūsų laikais. Draskantis vidinis prieštaravimas, ką pasirinkti: įžeistą vyrišką savimeilę ar meilę mylimai merginai.
Bręstančios vyriškos ambicijos jį verčia būti „kietą“, tai reiškia – ir kategorišką, ir išmanantį, siekti įvertinimo, pripažinimo, savo galios pajautimo. O jaučianti ir patirianti asmenybės dalis nori bendrumo ir meilės per susiliejimą su mylimąja. Bėda ta, kad tapęs jausmingas suskysti, net gali imti krėsti kvailystes ar apsiašaroti, o tai gąsdina, gresia tam tikru ribų praradimo jausmu.
Besiformuojanti jauna asmenybė šiuo atveju tai suvokia kaip tikrą priešpriešą: juk būti skystam yra taip „nekieta“, „nevyriška“... Tačiau kaip gali jausti meilę, saugumą, būti atsipalaidavęs neprisileisdamas kito žmogaus arti, nepasidalindamas su juo jausmais, išgyvenimais?
Nurijusi kartėlį imu atsargiai kalbėtis su sūnumi, ką jam reikštų būti tikru vyru. Diskutuodami prieiname prie nelauktų išvadų.
1. Vyras yra tas, kuris gali pasirūpinti savimi ir kitais. Neilgai pasitarę, nusprendžiame, kad tai nors ir standartinis, tačiau pernelyg abstraktus, neaiškus teiginys. Juk nelygu, ką laikysi „vyriška“: gal kuo didesnes pajamas, brangesnį automobilį, laikrodį, griežtą asketišką išvaizdą, šukuoseną? O gal provokuojantį elgesį, apskritai aktyvumą, kategorišką mąstymą ar dar ką kitą?
2. Vyrui labai svarbu turėti tikslą ir jo siekti. Tačiau šiais laikais juk daugelis moterų irgi lygiai taip pat gyvena. Ir mokosi, ir dirba, ir siekia, ir, maža to, dar sugeba auginti vaikus, prižiūrėti tuos pačius vyrus.
3. Vyras trokšta keisti pasaulį, atrasti ką nors nauja. Abu pripažįstame, kad tai rimtas argumentas. Labai vyriškas. Palikti žymę šiame pasaulyje vyrui gali būti svarbiau nei santykiai, vaikai ar pinigai.
4. Vyriška yra turėti savo nuomonę ir ją ginti. Būti lojaliam, vientisam, ištikimam. Tai reiškia turėti savo artimus, mylimus žmones, jais rūpintis. Susikurti savo draugų ratą, jam priklausyti, nesiblaškyti. Taip pat turėti savo identitetą, įsitikinimus, vertybes, moralę ir juos ginti nesvyruojant.
5. Vyrui svarbiausia žinoti, kad jis vyras. (Tai reiškia jausmą, jog gali kurti savo taisykles ir kad jų bus paisoma.) Tačiau šiais laikais šią poziciją taip pat labai dažnai užima moterys. Taigi šis teiginys vis dėlto išlieka labiausiai kontraversiškas.
Ateina eilė man pasidalinti psichoanalitiniu supratimu ir, mano nuostabai, sūnus šį kartą išklauso susidomėjęs. Papasakoju, kad iš tiesų šiais laikais skirtumai tarp lyčių pradeda darytis vis mažiau pastebimi. Moterys ima vadovauti didelėms korporacijoms, siekia karjeros, o vaikų auginimą užkrauna savo sutuoktiniams.
Vyrai taip pat gali perimti daugelį standartiškai laikytų moteriškais užsiėmimų: puoselėti savo kūną, išvaizdą, lavinti skonį, jautrumą, užsiimti maisto ruoša, buitimi ir dalintis vaikų priežiūra. Tai nebūtų didelė priešprieša, nes juk „vyriškai kieta“ karjeros moteris gali susirasti „moteriškai švelnų“ ir supratingą partnerį, tokia pora gali būti labai patvari.
Didesnė šių laikų vyriškumo bėda yra tai, kad berniukai dažnai auga šeimose be tėvo, nematydami aiškaus vyriško pavyzdžio. Šalia yra tik motina, į kurią nori ar nenori krypsta vaikų dėmesys. Mama šiais laikais turi išmokyti vyrą būti vyru ir kartu padėti pažinti moterišką pasaulį. Laimė, jei ji pakankamai brandi, tvirta ir sugeba tai perteikti. Jai tenkantis uždavinys yra nepaprastai sudėtingas.
Ji pati nuo dvigubo gyvenimo ir rūpesčių krūvio yra pervargusi, tad dažnai, nors fiziškai yra šalia, emociškai tiesiog nebeprieinama. Spręsdamas bręstančio vyriškumo uždavinį berniukas susiduria su dviem kraštutinumais, o riba tarp jų nepaprastai siaura ir sunkiai apčiuopiama.
Vienas kraštutinumas atrodo išoriškai kaip perdėtas „mačo“ elgesys – jaunuolis nuolat jaučia poreikį pabrėžti, kad jis yra vyras, ir tai daro paneigdamas visa, kas, jo galva, yra nevyriška. Elgiasi įžūliai, kategoriškai, ieško sau naudos, žūtbūt turi jaustis lyderiu, vadovu. O pripažinimo siekia bet kokiomis priemonėmis: šaiposi iš moterų, jas žemina, neretai, jei ne garsiai, tai patyliukais vis pavadindamas „kvailomis vištomis“ ar „blondinėmis“.
Artimus santykius sutapatina su seksualiniais, vadovaujasi malonumo principu. Nusibodusius aistros objektus be gailesčio apkaltina ir palieka. Tokį elgesį galima suprasti kaip poreikį nuolat gauti patvirtinimą, kad jis pats yra „tikras vyras“.
Antrą kraštutinumą galėtume pavadinti „mamytės sūneliu“. Tai vyras, kuris yra drovus, lėtas, baikštus, nepasitiki savimi, gyvena su tėvais ar vien tik be galo juo besirūpinančia vieniša mama. Jis nuo mažens suvokė, jog neturi galimybės pats apsispręsti, jaučiasi bejėgis ir priklausomas. Jis bijo aistros, moterys jam nesuprantamos, gundančios, pavojingos, „pagedusios“.
Visą gyvenimą jis taip ir gali likti „ištekėjęs už mamos“. O jei pasiseka ir perdėtai globojančios mamos vietą vis dėlto užima kokia nors moteris, ji dažniausiai kaip du vandens lašai ir charakteriu, ir net išvaizda būna panaši į jo mamą. Šis vyriškis net per daug gerai moka prisirišti, bet bijo savo aistros, o drauge paneigia laisvę, kūrybiškumą.
Abu kraštutinumai šiuo atveju rodo neįveiktą vyriškumo krizę ir neįvykusią asmenybės brandą. Dvasine prasme jaunas vyras mūsų laikais susiduria su ne mažesniu iššūkiu nei Kolumbas ar Odisėjas. Jis privalo surasti vidurinį kelią, išdrįsti plaukti tarp Scylės ir Charibdės, atrasdamas ir suderindamas savyje tokius prieštaringus dalykus kaip aistra ir prisirišimas.
Pasakiau sūnui, kad jis pats turės surasti tą kelią, aš negaliu parašyti jam recepto, bet galiu patarti, ko reikėtų saugotis, ir dar įduoti ginklą – patvirtinimą, kad aš jį myliu ir matau pirmiausia kaip laisvą, nepriklausomą autentišką asmenybę. Pasakyti, kad aš juo pasitikiu ir tikiu, kad jis tikrai yra pajėgus leistis į dvasinio savęs pažinimo paieškas...
– Supranti, Andriau, tu esi vyras ir gali tai parodyti. Gali supykti ant Ugnės ir kurį laiką su ja nebendrauti. Tarpais gali leisti pajausti jai, kad peržengė ribą ir kad toliau eiti tu tiesiog nebeleisi. Gali pasakyti jai, kad jautiesi jos žeminamas ar žeidžiamas – tai nebus silpnumas, turi ginti savigarbą, neleisti jos suniokoti net ir vardan meilės ar bandydamas išsaugoti jūsų santykius. Juk vyriškumo krizę įveikti gali ne baimė ir atsisakymas, bet kūryba ir augimas.
Subrendęs vyras nebijo savo jausmingumo, silpnumo ir moteriškumo, tačiau sugeba juos integruoti ir jais naudotis. Jis nebijo leisti sau suskysti, pasitikėti, prisirišti ir pasiaukoti. Brandi moteris nebijo būti tvirta ir ryžtinga, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą į savo rankas. Juk psichine prasme mes visi biseksualūs – turime ir vyrišką, ir moterišką sielos dalis...
– Gerai, jau gerai, mama, supratau, – galiausiai išgirstu ilgai lauktą frazę. – Ir žinai, labai tau ačiū – tikrai padėjai. Dabar jaučiuosi kur kas geriau.
Na, kaip ir galima buvo tikėtis, pirmasis jaunuolių konfliktas truko dar porą dienų, paskui jie susitaikė. Šiandien Andrius savo draugei gimtadienio proga kepa „Napoleono“ tortą ir vis klausinėja manęs patarimo. Na, kartais iš tiesų gera būti mama!
