Mintis apie tai, kad galėčiau padėti kitiems žmonėms, ypač sunkiomis ligomis sergantiems vaikams, aplanko gana dažnai, tačiau negaliu peržengti savęs.
Jaučiuosi toks nedalomas, integralus ir vien mintis apie tai, kad dalis mano kūno gali tapti kito žmogaus kūno dalimi man yra nemaloni, atstumianti. Net po tokių įprastų medicininių procedūrų kaip kraujo ėmimas iš venos, jaučiuosi sudarkytas ir prireikia dienos ar dviejų atgauti save ir gyventi įprastą gyvenimą.
Gal galėtumėte panagrinėti šią temą ir paaiškinti, kodėl žmogus taip jaučiasi, nes racionalaus pagrindo tam nėra, kadangi medicininės procedūros yra įprastos ir ištobulintos, rizika yra nedidelė, o, mano galva, daugelis žmonių, galinčių būti kraujo ir kaulų čiulpų donorais jais netampa dėl tokių neracionalių motyvų kaip manasis.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Sveiki, Jūs nesate vienintelis, kuris labai bijotų medicininių įsikišimų. Atsitiktinai išrinkus tarp pradinukų tuos, kurie bijo stomatologo, skiepų, injekcijų ir apkritai medikų, jūs atrasite daugumą... Didžiulė dauguma darželinukų nieku gyvu nesutiktų, kad kažkas imtų jiems iš venos kraują, todėl vaikų gydytojams ir seselėms reikia imtis įvairiausių triukų, o kartais tiesiog naudotis kitų žmonių jėga, kad tai padarytų.
Taip, čia bijoma skausmo. Bet ne tik. Vaiko negali įtikinti, kad tokia manipuliacija yra naudinga. Jam svarbus šis momentas - išvengti kėsinimosi į jo kūną. Kitas dalykas yra tas, kad su amžiumi žmonės labiau prisileidžia medikus, ypatingai tada, kai žino manipuliacijų prasmę ir suvokia, kad atsisakyti procedūros yra neatsakinga: “Taip, tai nemalonu, bet bus dar nemaloniau, jei aš dabar nepasiduosiu“.
O kodėl atsiranda manipuliacijų su kūnu baimė?
Tai yra įgimta savisaugos reakcija, kurią jūs nesunkiai pastebėsite užpuolę bet kokį gyvį, netgi mažą kirminiuką ar vabaliuką, nekalbant apie didelius gyvūnus. Netgi bakterijos išskiria gynybinį fermentą, ardantį peniciliną. Vos susidūrę su pavojumi savo kūnui, bestuburiai ima raitytis, šliaužti, šokti lauk, o aukštesnieji gyvūnai - bėgti arba agresyviai urgzti.
Jei pavojus nesitraukia, jie paleidžia į darbą nagus bei dantis. Ir daro tai ne tuomet, kai „procedūra“ jau vyksta, o kai tik yra tikimybė, jog įvyks. Žmonių sąmonėje tokia tikimybė atsispindi kaip baimės jausmas, apie kurį jūs rašote. Kartais tai netgi ne baimė, o tiesiog apsauginis refleksas, kaip užsimerkimas, kai į akį pataiko smulki dalelė. Todėl tokia savisaugos reakcija - ne siekis, o tiesiog kūniška reakcija.
Žinoma, vieniems žmonėms ji yra lėtesnė, kitiems greitesnė. Vaikams jas natūraliai lydi ašaros ir baimė. Tik kai kuriose kultūrose šios reakcijos sistemingai draudžiamos: čia „gėda bijoti skausmo“, čia svarbu „parodyti narsą ir ištvermę“. Tokiose šeimose ar kultūrose vaikai pratinami „nežliumbti“, „suimti save į rankas“. Jei reikia, jie ir ranką duotų nukirsti ! Kitose kultūrose ir šeimose iškeliama kita idėja – reiktų saugoti save, neslėpti savo jausmų, sakyti, kai kas atsitiko- paguos.
Taigi, tai, kad jumyse veikia „pulk ar bėk“ gynybinė reakcija - ne kažkokia išimtis, o norma. Jei ją atsieti nuo kultūros, įsitikinimų, reikalavimų , tuomet žmogus, sugebantis tai padaryti, tiesiog retoriškai paklaustų jūsų: o tai koks normalus žmogus turi norėti atiduoti savo inkstą, kepenis ar net kraują?
Visai gali būti, kad jūsų šeimoje kaip tik ir buvo reikalaujama „neverkti“, „nebijoti“, slėpti savo jausmus ir „leisti daktarui padaryti savo darbą“. Tikėtina, kad jums buvo diegiama idėja: “aukokis“. Ir jūs išmokote slėpti viduje savo natūralią savisaugą ir savo baimę.
Tačiau jūs pradedate savo laišką nuo to, kad galėtumėte būti donoras. Taigi, jūs išeinate visai ne iš sveiko proto, o iš idealo. Taip, mūsų visuomenėje donorystė iš tiesų yra gražus idealas, įprasminantis žmogaus vardą. Beje, tų idealų ne tiek daug ir likę. Kam šiandien reikalinga kovinga natūra, mokanti „visus pastatyti į vietas“? Tokiam pasakytų, kad jis yra diktatorius ir psichopatas. Arba ką gali sužavėti savo jausmus ir instinktus kontroliuojantis jaunuolis? Tokiam patartų „atsipalaiduoti ir atsiverti malonumams “.
Mūsų vertybių sistemoje jėga bei kontrolė nusileidžia tokioms vertybėms, kaip laisvė, sugebėjimas mėgautis ir gyventi džiaugsmingai. Tačiau jei gyvenimas būtų tik laisvas, tik malonus ir džiaugsmingas, jis tarsi neturėtų prasmės. Iškiltų prasmės trūkumo pavojus - egzistencinė kaltė.
Kam tu gyveni su savo laisve ir džiaugsmu? O štai ekologija, pacifizmas ir gyvenimas dėl kitų - tai vertybės, įprasminančios gyvenimą. Man atrodo, kad jūsų siekis būti donoru ir reiškia, kad jūs jaučiate, jog tai įprasmintų jūsų gyvenimą. Ir tai nėra praktinis klausimas, nėra realaus artimo ar tolimo žmogaus, kuriam šiuo metu reikėtų jūsų organų. Jūs tik žinote, kad APSKRITAI tokių žmonių yra. Ir visai gali būti, kad sielos gilumoje jaučiatės kaltas prieš juos!
Matyt, vertybės jūsų susijusios su pasiaukojimu – žmones, išpažįstančius jį, psichologai net pavadina „viktimai“, ką reiškia „linkę aukotis“.
„Viktiminės asmenybės“ nekelia sau tikslo gauti iš gyvenimo kuo daugiau materialių gerybių ar patirti kuo daugiau malonumų. Jų siekis – savęs įprasminimui paaukoti save dėl kito, tarnaujant aukštesnei vertybei.
Taigi, greičiausiai jumyse susidūrė stipri, nuo vaikystės išlikusi savisaugos reakcija su donoryste kaip vertybe. Jūsų kūnas saugo save, jūsų siela saugo gyvenimo prasmingumą. JI stengiasi paaukoti kūną dėl aukštesnių idealų. O kūnas sako: bijau.
ką jums pasirinkti - jūsų reikalas. Mano manymu, jei jūs ilgą laiką slėpdavote savo baimę nuo kitų ir gėdijotės, kad ją turite - leiskite sau bijoti. Jūs neprivalote būti Supermenas, o esate gyvos gamtos dalis. O ji saugo save, aukodamasi tik išskirtiniais atvejais - dėl vaiko gyvybės, kartais - dėl avilio, spiečio, bandos interesų. Bet tik kartais! O jei jūsų artimam žmogui tikrai prireiktų jūsų pasiaukojimo, neabejoju, jūs tai padarysite.
Sėkmės,
Olegas Lapinas
******
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
