Rugsėjo viduryje šalnos nudažo saulės spalvomis liepas, beržus ir klevus, o apie lygiadienį – ir ąžuolus. Tarsi atsilygindama už dienos sutrumpėjimą ir šilumos praradimą, gamta dovanoja nuostabaus grožio spalvų šėlsmą. Pušynuose – tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnys, smulkiais violetiniais žiedeliais žydi viržynų plotai. Bitės iš jų per paskutinį medunešį prirenka tamsaus savotiško skonio medaus.
Daug ženklų gamtoje rodo, koks bus ruduo ir žiema. Jei daug uogų ant šermukšnių, daug riešutų ir gilių, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės pasidariusios gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės, – ruduo bus sausas ir šaltas. Jei baigus kasti bulves dar pulkuojasi varnėnai – iki žiemos toli.
Gailia rudens rasa nupraustose pievose, drėgnesnėse, arčiau ežerų ir upelių pakrančių, rugsėjo mėnesio pradžioje pražysta įdomi gėlelė. Botanikų ji vadinama pelkine mandrauninke. Ji kukli ir grakšti – ant ilgoko plono stiebelio, kiek žemiau jo vidurio išsiskleidžia baltas nuo kiekvieno vėjo gūsio suvirpantis žiedas. Mandrauninkės grožį lietuviai įvertino, prigalvodami jai ir kitokių poetiškų vardų: laukų nuotaka, jaunoji, laukinis perlelis, žvaigždutė. Dažnai šis augalas kaime pavadinamas ir Panelės Švenčiausiosios gėle. Juolab kad netrukus rugsėjo 8-oji, pagal bažnytinį kalendorių tai Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Žemaitijoje ji vadinama Šiline, nes toli garsėja Šiluvos atlaidai prie stebuklingojo Apsireiškimo akmens. Kitur Lietuvoje rugsėjo 8-oji tradiciškai vadinama Sėmene: šiuo laiku reikia pradėti svarbiausią žemdirbio darbą – žiemkenčių sėją.
Rudenėjant vakarais dangaus skliaute matomas vis anksčiau patekantis Sietynas. Astronomų kalba, tai Plejadės – padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne. Iš visų žvaigždėto dangaus šviesulių Sietynas folklore minimas dažniausiai.
Žmonės sako: „Kad Sietynas lig auštant ateis į pietus, laikas rugius sėti.“ Sietyno ryšį su sėjos pradžia rodo ir etiologinės sakmės. Pasakojama, kad velnias nujojęs Švč. Mergelės Marijos sietą, kuriuo miltus sijodavusi. Teko šv. Morkaus prašyti, kad atimtų. Tačiau jam besigalynėjant su velniu, sietas buvo suplėšytas ir naudoti nebetiko. Taip ir liko kabėti ant dangaus. Sietyno sakmių kilmė yra aiškiai ikikrikščioniška. Švč. Mergelė Marija tikriausiai buvo Žemyna, šv. Morkus – Perkūnas, velnias – požemio valdovas Velinas. Iš esmės tai yra metų rato, žemdirbių kalendorinio ciklo mitas. Perkūnas atkovoja iš Velino žemę naujam augmenijos tarpsniui, vėlyvą rudenį persvarą ima Velinas. Jis užrakina, gruodu sukausto žemę.
Sietynas aukščiausiai pakyla – kulminuoja vidurnaktį rugsėjo pradžioje. Lig aušros Sietynas turi atsirasti pietų pusėje. Apie tai minima ir istoriografiniuose šaltiniuose, aprašančiuose prūsiškus papročius. Tada ir būna tradicinis žiemkenčių sėjos metas.
Tačiau pasirinkdami sėjos laiką ūkininkai atsižvelgdavo ir į kitus gamtoje vykstančius reiškinius. Tai metas, kai gervės pulkais į pietus patraukia, pranešdamos apie savo didžiąją kelionę sidabro trimitų balsais arba tilvikai, bėginėdami po rudeninio arimo dirvonus, ima šaukti laibais balseliais: „Pilk, pilk!“ Atseit, laikas pilti grūdus į dirvą. Šiam svarbiausiam žemdirbio darbui tinkama turi būti ir mėnulio fazė. Pasak aukštaičių, geriausias laikas žiemkenčių sėjai – trečioji mėnulio pilnaties diena ir ta savaitės diena, kurią yra gimęs pats sėjėjas. Tačiau pasėlių kenkėjai mažiau rugius puola, jei jie bus pasėti senugalyje. Visiškai sėjai netinka jaunas mėnulis – šiaudas silpnas išaugąs ir rugiai „išrinzga“. Dar būdavo žiūrima, kad pūstų šiaurės vėjas, danguje plauktų smulkūs garbiniuoti debesėliai, rytą tvyrotų tirštas rūkas ir iškristų gaili rasa.
Rugsėjo 15-oji, šv. Kryžiaus atradimo diena, kaime būdavo siejama su linarūčio pabaiga. Tad ir šiokiadieniais tai šen, tai ten pasigirsdavo smagi daina, smuiko ir armonikos garsai. Tai patalkiai, darbų nuobaigos, žemaičiuose vadinti zuore, pašuokiu. Būta kaime darbų, kuriuos reikia atlikti labai spėriai, vienu ypu. Tarkime, nurinkti atartas bulves, kad jų šalnos nepagriebtų. Linus taip pat gerai būtų per dieną kitą nurauti, - bus geresnis, vienodesnis pluoštas. O ir giedresnio oro rudenį taip striuka... Tad ūkininkai kviesdavosi talkininkus: gimines, kaimynus. Štai žemaičiuose buvo priimta į talką iš vienkiemių atvažiuoti visu būriu. Atrieda pilnas vežimas – šeimininkai, darbininkai ir vaikai. Bernai ir mergos – dirbti, šeimininkai – pasisvečiuoti, vaikai – pasižaisti.
Patalkių vakarėlių tradicija suburdavo kaimo bendruomenę. O ir darbas kažkaip spėriau eidavosi žinant, kad laukia vaišės ir linksmybės. Ypač mielai į talką rinkdavosi jaunimas, – bus progų ir pašokti, ir pabendrauti. Gal ir meilų žodelį patinkančiai merginai į ausį pakuždėti...
Rugsėjo trečiosios dekados pradžioje paprastai ištinka gilios šalnos. Priežodis sako: „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, tad nuo šv. Mato dienos, rugsėjo 21-osios nebegalima maudytis ežere ar upėje ir net vėžių gaudyti. Pavojinga sveikatai... Kitas priežodis pataria: „Nuo Mataušo kepeliušą mesk už pečiaus.“ Šiaudinę skrybėlę laikas pakeisti šiltesniu galvos apdangalu. Senovines tos dienos apeigas mini XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius, vieną skyrelį savo raštuose pavadinęs „Alaus ragautuvės (Alutinis)“.
Jis rašo: „Rugsėjo 21 dieną senuoju stiliumi yra šv. Mato apaštalo, Lietuvos ir Žemaičių globėjo, šventė. Tad ji yra švenčiama mažne visose parapijinėse bažnyčiose. Kiekvienas kaimo vargdienis traukia į Dievo šventovę, o po pamaldų visus savo pažįstamus, prietelius ir gimines prašo pas save paragauti alaus, kurį paprastai geria, gausiai liedami ant staltiesės, šlakstydami duris, langus ir trobos kertes.“
Šeimininkas, užgerdamas svečią, sako:
Gerk alutį, saldų midutį,
Jei linksmas būsi, niekad nepražūsi.
Mūsų midutis, mūsų alutis...
Tai nebuvo įprastinės kaimynų ir giminių vaišės. Apeiginiam alui reikėjo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo įvairių javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis, pridėti po saują miežių, tada sumalti ir daryti alų. Tad gamybą nusako mėnulio kalendoriniai skaičiai: siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes, gaunama devynių dienų savaitė. Tai labai archajiško, menančio akmens amžiaus laikus, kalendoriaus atminimas. Tikėtina, kad Alutinis – prosenovinės lygiadienio šventės atšvaitai. Alaus šlakstymu pagerbiamos namų dievybės, nes žmogaus darbai jau daugiausia vyks po namų stogu. Tegu piktosios jėgos, naikinančios augmeniją, neįsibrauna į namų vidų.
Astronomai rudens lygiadienį, rugsėjo 23 d. žymi Svarstyklių žvaigždyno ženklu. Svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Jos azimutas horizonte kasdien sparčiai kinta. Todėl lygiadienio datą nesunku nustatyti net ir labai primityviomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje. Lietuvoje esama didelių akmenų, išdėstytų išilgai rytų ir vakarų krypties. Tad saulė virš jų pateka būtent per lygiadienį. Dvidešimt šešių akmenų virtinė stūkso paslaptingoje Stabinės kalvoje, Tauragės rajone. Tai rodo, kaip baltų gentims buvo svarbu metus skirstyti ketvirčiais ir taip sudaryti žemdirbišką kalendorių.
Kitas didelis, dažnai atliekamas su talka rugsėjo mėnesio darbas – bulviakasis. Jo pabaiga – apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Šakniavaisius į rūsį geriausia dėti per mėnulio pilnatį. Pirmas maišas pilamas į pietų pusę, tada per žiemą bulvės neiššąla. Kol kasamos bulvės, draudžiama jas kepti – daugiau neaugs. Kur talka, ten juokai, šmaikštavimai: „Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs, pašvilpti gali!“, „Kam biedni žmonės skūrą lupa? – Bulvėms.“
Mykolinės senovėje buvo itin svarbi rudens data – duoklių surinkimo metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti. Šią dieną kalendoriuose žymėdavo šv. Arkangelo Mykolo trimitas ir gerų ar blogų darbų svarstyklės. Vis dėlto valstiečiui pastarosios primindavo, kad teks atseikėti nemažą derliaus dalį.
Senoviniai tikėjimai sako, kad tos dienos rytmečio vėjo kryptis pranašaujanti būsimos žiemos orus. Iš kurios pusės per Mykolines vėjas „atbėga“, toks bus dažnesnis ir žiemą. Jei vyrauja vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta, jei rytys arba šiaurys – snieginga. Giedra diena žada itin šaltą žiemą. Labai galimas dalykas, kad kadaise tądien ir atnašauta senojo tikėjimo dievui Vėjopačiui, dar vadintam Bangpūčiu. Jo išvaizdą aprašė XVII a. pabaigos autorius M. Pretorijus.
Pasak jo, tai toks dviveidis stabas išpūstomis lūpomis, ant galvos jam nutūpęs gaidys, rankose jis laiko žuvį ir statinaitę. Vėjopatis valdąs aštuonis vėjus. Pradedant nuo šiaurinio (žiemelio), jie tokie: audenis (aušrinis), žeminis, ožinis, pietvis (launagis), šakšinis (pilvinis, gintarinis), aulaukis, vakarynė. Vėjų dievo garbei būdavo slapčiomis sudeginamas medinis šaukštas. Gal todėl, kad „neišpūstų žuvienės iš šaukšto“. Būtent šio dievo ramybės negalima drumsti žvejojant po saulės laidos. Vėjų savybės yra tokios skirtingos, kad patyrę žvejai jas jaučia tiesiog fiziškai. Vakarų pusės vėjus žvejai laiko derlingais, nešančiais gausų laimikį. Rytiniams pučiant, tinklai būna tušti. Pietvakaris, aikštingasis vėjas pakelia nuo jūros dugno pilvę – organinės kilmės dumblą, iš kurio ant paplūdimio pažyra gintarai. Pietrytis ir pietinis vėjai pavasarį vadinami perkūno ožiais. Pučiant jiems, į tinklus dažniau pakliūva unguriai. Šakšinis – tai nuo Vokietijos, saksų žemės, pučiantis vėjas.
Pajūrio gyventojai, kurie neplaukdavo į marias, o ardavo žemę, rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga“, – kaip pavasarį išpurensi dirvą, tokį ir derlių gausi. Arba: „Iki dagos pritek naudos“, – turėk ką valgyti iki naujo derliaus.
Rugsėjo pabaiga labai tinkamas metas sodams sodinti, seniems atnaujinti. Kuri kaimo sodyba mūsų krašte neturėjo sodo? Po 1920 metų žemės reformos, skirstantis į viensėdijas, valstiečiai žemės sodui negailėjo. Pirmiausia medelius pasodindavo, tik paskui trobesius statydavo. Obuolys – bene vienintelis gardumynas senajame kaime. Tradiciniai lietuviški obuoliai – alyviniai, saldiniai, raudondryžiai, pepinai, antaniniai. Džiovinti obuoliukai paskanindavo maistą žiemą. O kriaušaitės – ir pasaldydavo.
Lietuva turėjo gerų mokslininkų pomologų, išvedusių naujų rūšių, tinkamų mūsų trumpai vasarai. Štai profesorius Adomas Hrebnickis išplatino ar ne apie 50 rūšių obelų iš savo 14 ha Rojaus sodo netoli Dūkšto. Šiandien Lietuvoje auginama apie tūkstantį rūšių. Ir jau retai kur bepamatysi tas senoviškąsias, aukštaūges obelis.
Kadangi obelis nuo senų senovės auginamas prie namų vaismedis, ji turi ir simbolinę prasmę. Pirmasis apie tai studiją 1923 m. parašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Ji vadinosi „Apie obuolį lietuvių dainose bei pasakose ir vestuvių apeigose“. Autorius randa daug bendrybių tikėjimuose, paplitusiuose indoeuropietiškos kilties tautose. Tarkime, obels vaisius laikytas meilės ženklu. Pasakos karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį. Kuris sugaus, už to ir ištekės.
Mažojoje Lietuvoje žodis „obuoliauti“ turėjo smagią perkeltinę prasmę: tai reikšdavo meilintis merginai. Iš čia ir posakis apie išdidžią ir griežtą panelę: „Su ta tai nepaobuoliausi!“ O jaunatviškose svajose štai taip: „Aš užmigdyčiau savo mergužę su aukso obuolužiu, su raudona skripkuže...“ Vestuvinėje dainoje poetiškai pakiliai kalbama apie nutekėsiančios mergelės būsimus namus: „Obelų grindys netašytos, lazdų lotužės negenėtos. Atves grindužės obuolėlius, lazdų lotužės – riešutėlius.“
Tikėta, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes tada likusieji ant medžio labai kirmys. Ir neleisdavo moteriškei lipti į medį obuolių raškyti – obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius, – juk tai Ieva gundė Adomą paragauti uždrausto vaisiaus. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikrai didelis prasikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia sodą naikinti, tegu kas svetimas tai daro, antraip nelaimę galima prisišaukti.
Štai papūtė šiaurys ir pažiro, pabiro auksiniai lapai. Soduose obelų lapams nukritus, sušvyti aukso obuoliai. O kaip jie kvepia! Ypač pakėlus šaltut šaltutėlį iš žolės, rasos lašelyčiais nupraustą...
