Per pirmuosius trejus metus vaikai vidutiniškai perserga šešiais-aštuoniais respiratoriniais susirgimais per metus. Iki dešimties kartų per metus serga vaikai iš didžiųjų miestų. Lopšeliuose ir darželiuose pirmuosius metus-dvejus vaikai serga itin dažai.

Tai ir suprantama – jie susiduria su galybe naujų infekcijų, atneštų iš skirtingų šeimų. Tačiau kadangi po respiratorinių susirgimų per kelerius metus susiformuoja imunitetas, mokykloje darželinukai serga rečiau. O namie auginti vaikai per pirmuosius septynerius gyvenimo metus serga mažiau, tačiau pirmosiose klasėse „pasiveja“ kitus.

Kokie vaikai serga dažniau?

Neužgrūdinti vaikai. Jų kvėpavimo takų gleivinės „barjerinė funkcija“ šalčio metu sumažėjusi. Tai padeda virusui patekti į organizmą.

Vaikai su padidėjusiais adenoidais ir tonzilėmis. Kvėpuojant per burną oras nepakankamai drėkinamas, bronchų gleivinė sausėja ir jos gebėjimas pačiai valytis nusilpsta. Padidėjusios tonzilės neapsaugo organizmo nuo virusų, pačios tampa infekcijos šaltiniu.

Rūkalių vaikai. Šeimose, kur suaugę rūko patalpose, vaikai tris-šešis kartus dažniau serga virusiniais respiratoriniais susirgimais.

Alergiški vaikai. Alergiškieji pasižymi savitu imuniniu atsaku į virusines infekcijas. Peršalimo metu tokio vaiko organizme išsiskiria mažiau „gerųjų“ antitelių (IgG klasės), todėl jis neturi tvirto imuniteto, ir tas pats virusas greitai gali sukelti naują susirgimą. Be to, ligos metu jo organizme gali susiformuoti „alerginiai“ antiteliai (IgE klasės), kurie nulemia alerginių reakcijų vystymąsi. Beje, ryškių tokių dažnai sergančiu vaikų alergijos apraiškų gali ir nesimatyti, ją galima nustatyti tik specialiais testais.

Perdėm rūpestingų tėvų vaikai, kurie vos tik kas - maitinami paracetamoliu. Esti prielaida, kad dažnas temperatūrą mažinančių vaistų naudojimas mažina imuninį atsaką ir skatina pakartotinį ligos atsiradimą.

Dabar – apie naudą

Kadangi gyvename respiratorinių virusų aplinkoje, o žmonių kiekis vis didėja ir kontaktų su kitais žmonėmis vis daugėja, nori nenori, o sirgti teks. Į mūsų organizmą ligos metu patekę virusai sakytumei treniruoja imuninę sistemą, mokydami ją reaguoti į infekciją IgG antitelių išskyrimu. Jei tokios treniruotės nėra, organizmas linkęs reaguoti į ligą pagal „alerginį“ tipą, tai yra, išskirdamas mažai „apsauginių“ antitelių ir daug „alerginių“.

Dar devintajame dešimtmetyje gydytojai pastebėjo, kad Vakarų šalių vaikai dažniau nei Rytų Europoje kenčia nuo alergijos. Iš pradžių dažnus jaunųjų vokiečių astmos atvejus mėginta aiškinti ir kiliminių dangų mada, kurios socialistinėse šalyse tada nebuvo, ir bananų bei kitų egzotinių vaisių prieinamumu. Tačiau vėliau suprasta, kad mažesnis astmos paplitimas Rytų Europoje susijęs su žymiai didesniu respiratorinių susirgimų skaičiumi. Praktiškai visi vaikai socialistinėse šalyse lankė lopšelius ir darželius, dažnai peršaldavo. Ir įgijo stiprų imunitetą.

Šios išvados buvo patvirtintos Arizonoje, kur daug metų buvo tiriamos vaikų grupės. Tarp vaikų, pradėjusių lankyti lopšelį per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius (ir atitinkamai dažniau sirgusius virusiniais respiratoriniais susirgimais), sergamumas astma buvo tris kartus mažesnis nei tarp namie augusių vaikų, rašoma žurnale "Zdorovje". Net vyresnių vaikų buvimas šeimoje, kuris paprastai nulemia tai, kad namo dažniau parnešamos įvairios infekcijos, mažina jaunesniųjų sergamumą astma 20–25%.

Pastarasis faktas, beje, ne naujiena: jau seniai buvo žinoma, kad astma dažniau serga pirmagimiai ir dabar žinome, kodėl – juos kūdikystėje geriau saugojo nuo infekcijų, o pirmaisiais gyvenimo mėnesiais jie nesirgo peršalimais.

Žinoma, iš čia pateiktų faktų nereikia daryti išvados, kad į vaiko sveikatą reikia žiūrėti pro pirštus: esą daug serga – ir gerai. Tačiau ir tragedijos daryti iš peršalimų nereikia – dar niekam nepavyko išauginti nė karto peršalimu nesirgusių vaikų.