Tiesos paieškos

Visi žino, kad temperatūra pakyla tuomet, kai vaikas pasigauna virusinę ar bakterinę infekciją arba kuomet į jo organizmą įsimeta uždegiminis procesas.

Tai, kad subfebrilitetas gali būti ne tik kokios nors ligos simptomas, bet ir savarankiška liga, medicina nustatė ne iš karto. Buvo laikai, kai medikai tvirtino, jog tik lėtinės infekcijos židinys gali sukelti nuosaikų temperatūros padidėjimą. Pavyzdžiui, infekcinis endokarditas – širdies endotelio uždegimas.

Karščiuojančius ilgiems mėnesiams guldydavo į lovą. Arba vyraudavo kitoks požiūris: subfebriliteto priežastis – infekcija, vešanti dantyse. Medicinos istorijoje aprašytas kuriozinis atvejis, kuomet paauglei pašalino visus dantis, o vargšiukės subfebrilitetas taip ir nepraėjo.

Ne taip jau seniai subfebrilitetas buvo siejamas su lėtiniu tonzilitu, visiems vaikams iki vieno buvo šalinamos tonzilės, bet daugeliu atveju temperatūra dėl to nenukrisdavo.

Ir tik vėliau, kaip rašo „Argumentai ir faktai“ grupė Rusijos mokslininkų, stebėjusių 4 tūkst. pacientų, kurie skundėsi ilgalaikiu subfebrilitetu, nustatė, kad šis reiškinys daugeliu atveju buvo susijęs su centrinės nervų sistemos funkcijos sutrikimais. 90 proc. tiriamųjų nustatyta šilumos apykaitos reguliacijos pokyčių.

Šilumos apykaitos sutrikimai

Nedidelis ilgalaikis temperatūros padidėjimas siejamas su termoreguliacijos centrų veiklos ypatumais. Normali kūno temperatūra palaikoma pusiausvyros tarp šilumos susidarymo ir šilumos išskyrimo į aplinką. Organizme per parą susidarantis šilumos kiekis gali būti lyginamas su kiekiu šilumos, kuris per tą patį laiko tarpą išskiriamas į aplinką. O kai kurių vaikų organizmuose šiluma būna sulaikoma.

Jos išskyrimo sumažėjimas įvyksta dėl paviršinių kojų bei rankų kraujagyslių spazmo, o šilumos susidarymas būna normalus. Šilumos apykaitos balanso sutrikimas ir yra priežastis, kad kūno temperatūra visą laiką būna šiek tiek pakilusi.

Galima numanyti, kad šiame procese dalyvauja endokrininė sistema. Rusijos mokslininkų tyrimų rezultatai parodė, kad karščiuojantiems vaikams būna sutrikusi antinksčių žievinės dalies veikla bei medžiagų apykaita.

Bet įdomu tai, kad be priežasties karščiuojančių vaikų psichologiniai ypatumai būna panašūs. Jie būna nelinkę bendrauti, uždari, lengvai susierzinantys, bet koks įvykis gali juos išmušti iš vėžių, o nerimą keliantys suaugusiųjų tarpusavio pokalbiai kas vakarą apžiūrinėjant termometrą jų būklės nė kiek nepagerina.

Kokių nors akivaizdžių simptomų, būdingų tik šiai ligai, ilgalaikis subfebrilitetas neturi. Kartais mažamečiai vaikai praranda apetitą, atrodo išblyškę, išvargę, būna dirglūs; vyresni vaikai skundžiasi galvos skausmu, silpnumu, padidėjusiu prakaitavimu. Bet dažniausiai sufebrilitetas vaikui nekelia jokių nepatogumų ir tai, kad temperatūra būna kažkiek pakilusi, tėvai pastebi tik po peršalimo, kuomet visi ligos simptomai išnyksta, o temperatūra išlieka.

Pasikalbėkime apie terminus

Apie savaiminį ilgalaikį subfebrilitetą galima kalbėti tuomet, kai vaikui 37,0-38,0ºC temperatūra laikosi ilgiau nei dvi savaites ir tuo pačiu metu:

● vaikui nekrenta svoris;

● kruopštūs ir įvairiapusiški tyrimai parodo, kad nėra jokių kitų ligų: reumato, infekcinio endokardito, tireotoksikozės (skydliaukės veiklos sutrikimo);

● bendras kraujo tyrimas, baltymų frakcijos, tuberkuliozės tyrimas – visi normalūs;

● nėra ryšio tarp pulso dažnio pakitimo ir to, kaip stipriai pakyla temperatūra;

● temperatūros nesumažina net ir naujausi antibiotikai, kurios gydytojas skiria įtardamas kitą ligą, nemažina temperatūros ir paracetamolis ar kiti vaistai nuo karščiavimo.

Kaip gyventi?

Suglumę tėvai paprastai klausia medikų: tai gydyti tą ilgalaikį subfebrilitetą ar ne?

Gydyti būtina. Juk nuolat pakilusi temperatūra – tai fizinis stresas, jis sekina organizmo gynybines jėgas.

Gydymo tikslas – šalinti funkcinius centrinės nervų sistemos sutrikimus, kurie sukėlė šilumos apykaitos sutrikimus. Yra keletas efektyvių metodų – pavyzdžiui, hipnoterapija. Pasitelkęs hipnozę gydytojas gali normalizuoti šilumos apykaitą per 10-15 seansų.

Efektyvi yra ir akupunktūra, paprastai gydymas trunka 12-15 seansų. Iš medikamentinių preparatų galima būtų rekomenduoti natrio bromidą/ esama duomenų, kad šilumos apykaitą normalizuoti gali glutamino rūgštis ir aminazinas. Glutamino rūgštis geriau veikia mažylius, o aminazinas – vyresnius vaikus.

Bet gydymą skirti gali tik medikas, gydytis reikia tik medikui prižiūrint.

O štai užduotis tėvams – sudaryti tinkamą dienos režimą. Mokyklos lankymas neatšaukiamas, nėra jokio poreikio mokytis namuose, reikia tik įspėti mokytojus, kad vaikas su karščiavimu gali greičiau pavargti nei sveiki vaikai, o dienos pabaigoje gali skųstis galvos skausmais.

Net nuo fizinio lavinimo tokio vaiko atleidinėti nereikia, nederėtų riboti jo aktyvumo namie ir mokykloje. Vienintelis dalykas, kurio nerekomenduoja medikai – dalyvavimas sporto varžybose ir komandiniuose žaidimuose.

„Oranžerijos“ sąlygos, kurias tėvai sudaro tokiems vaikams, kenkia vaikų santykiams su bendraamžiais, skatina nepilnavertiškumo jausmo stiprėjimą, o šilumos apykaitos sutrikimais sergantys vaikai ir taip būna nervingesni nei paprastai.

Subfebrilitetu sergantis vaikas būtinai turi vaikščioti ir kaip galima mažiau sėdėti prie televizoriaus, jam reikia išsimiegoti, reguliariai valgyti. Jį reikia grūdinti! Grūdinančios procedūros yra ne tik peršalimo ligų profilaktika, bet ir termoreguliacijos mechanizmų treniravimas. Reguliarus rankų ir kojų atšaldymas sumažina odos kraujagyslių susitraukimo stiprumą.

O apskritai gydymo prognozė yra gera: gydymas ir tinkama dienotvarkė greitai normalizuoja šilumos apykaitą ir tik nedaugeliui mokinukų su šia problema tenka gyventi suaugus.

Įdomu

Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje medikai atliko tyrimą: dviejose mokyklose 7-15 metų vaikams kelias dienas iš eilės buvo matuojama temperatūra. Pakilusi temperatūra be jokių aiškių kvėpavimo takų ligų požymių buvo nustatyta maždaug 20 proc. mokinių.

Pasirodo, subfebrilitetas – ne reta problema. Ir dažniausiai su ja tenka grumtis 9-15 metų vaikams.

Beje, kaip matuojate temperatūrą?

Ryte, iškart prabudus, po sočių karštų pietų, po aktyvaus fizinio krūvio (bėgimo, mankštos...), susijaudinus mūsų kūno temperatūra trumpam pakyla. Jei temperatūrą išmatuosite būtent tokiu metu, rezultatas nebus tikslus.

O poilsio, miego ar badavimo metu kūno temperatūra atvirkščiai, sumažėja.

Termometro rodmenys gali priklausyti ir nuo aplinkos temperatūros, oro drėgnumo, oro judėjimo greičio.

Mūsų kūno temperatūra priklauso nuo paros laiko: maksimali ji būna vakaro pradžioje, o minimali – paryčiais.

Sodinant vaiką matuotis temperatūros įsitikinkite, kad pažasties įduba nėra drėgna, o termometrą laikykite ne trumpiau nei 10 minučių. Kartkartėmis pasitikrinkite termometro tikslumą – išmatuokite kitų žmonių temperatūrą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)