Augalinis maistas – vitaminų šaltinis visais laikais

Dažnai girdime nuomonę, kad seniausiųjų laikų Lietuvos gyventojai buvo medžiotojai ir maitinosi tik mėsa, o dabartinė kraštiečių mityba – vien bulviniai patiekalai. Tačiau šį faktą galime paneigti! Kaip rašoma knygoje „Prie stalo visa Lietuva“, žmonės rinko įvairias uogas, jas valgė šviežias ir net spaudė iš jų sultis – jas skiesdavo vandeniu ir pasaldindavo laukinių bičių medumi. Archeologė dr. Daiva Steponavičienė teigia: „Įdomu, kad būtent medus ilgą laiką buvo pagrindinė mainų prekė, o vėlesniais kunigaikščių laikais netgi tapo neprieinama žemesniesiems luomams.“

Iš mėsos ir žuvies žmonės gaudavo maždaug pusę jiems reikalingo baltymų kiekio, todėl neišvengiamai turėjo rinktis augalinį maistą, jo atsargų kaupdavo ir žiemai. Nendrių šaknys, džiovinti riešutai ir grybai, įvairių augalų sėklos, laukinių obelų, kriaušių ir gudobelių vaisiai – vitaminų šaltinis, padedantis išgyventi šaltomis ir ilgomis žiemomis.

Moliuskai – senovės lietuvių delikatesas

Archeologai, kasinėdami ir aptikdami įvairių sėklų liekanų, gali patvirtinti, kad rankiodami žoles ir uogas mūsų protėviai siekė jų užsiauginti patys. Tai buvo žemdirbystės procesų pradžia. Verta paminėti ir tai, kad tų laikų žmonės mito ne tik gamtos gėrybėmis.
Rankioti, pasirodo, galima ne tik uogas ar grybus, bet ir kiaušinius. Jie buvo vartojami virti, kepti, o kartais ir išgeriami žali. Vėliau iš kiaušinių pradėti perinti paukščiai – taip išveistos žąsys, vištos ir antys. Dabar šių naminių paukščių galima aptikti kiekviename Lietuvos kaime.

Pavogti kiaušinių ar prisirinkti uogų buvo gana lengva, o štai pagauti žuvį ar vėžį tais laikais – tikras iššūkis. Iš pradžių vandens gėrybės buvo gaudomos rankomis, tik vėliau pradėti naudoti tinklai, kabliukai ir žeberklai. Būtent moliuskai buvo lengvesnis laimikis. Pasak archeologės dr. D. Steponavičienės, sraigių ir moliuskų kiautų randama žalvario amžiaus (1800–500 m. pr. Kr.) Karelių piliakalnyje (Kupiškio r. sav.). Labai tikėtina, kad juos to amžiaus žmonės virdavo ir tada skanaudavo.

Ant Kūčių stalo – tai, ką valgė senoliai

Geriausias protėvių stalo atspindys – iki šių dienų išlikęs beveik nepasikeitęs ir labai archajiškas mūsų Kūčių stalas. Tai grybai, uogos, riešutai, džiovinti vaisiai, medus, aguonos, silkė, žuvis, kūčiukai... Tokiais Kūčių valgiais, kurie puikiai atspindi pirmykštę mūsų protėvių mitybą, galime pasigirti tik mes ir vos kelios kitos tautos.

Atsisėdę prie Kūčių stalo galime pasidžiaugti unikaliais ir išskirtiniais patiekalais. Tikrai turime, kuo didžiuotis! Ir tai ne vienintelis mūsų kulinarijos turtas!

Jeigu norite sužinoti, kokią duoną kepė baltai, kaip protėviai kėlė šermenų puotas, kas buvo tiekiama ant valdovų stalo, daug kitų įdomių faktų ir pasakojimų apie savitą, daugiasluoksnę mūsų maisto kultūrą ir mitybos tradicijas nuo seniausių laikų iki šių dienų, skaitykite naujausią leidyklos „Terra Publica“ knygą – tai tikras skanėstas knygų gurmanams!

Prie stalo visa Lietuva
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją