Kaip nepasiklysti aliejų pasiūloje ir išsirinkti geriausią?
Pateikiame Pauliaus Jurkevičiaus pirmojo lietuviško alyvuogių aliejaus vadovėlio, kurį išleido leidykla „Obuolys“ – „Knyga apie ypač tyrą”, ištrauką.
**********************
I. Suprasti ypač tyrą. Kainų miškas
Alyvuogių aliejaus kaina yra tos klaidžios džiunglės, kurių baiminasi daugelis vartotojų. Ir teisingai daro: vienąsyk į tas džiungles papuolęs, sveikos piniginės neišsaugosi. Taigi, ne tūkstančio eurų, o daugybės nervų ir abejonių vertės klausimas: „Kiek turėtų kainuoti „normalus“, vidutiniškai geras alyvuogių aliejus?“
Pateikti vieną vienintelį skaičių ir padėti tašką kainų diskusijoje yra neįmanomas ir turbūt beprasmiškas bandymas. Atsakymų turėtų būti keletas. Viskas priklausys nuo paties vartotojo, nuo to, kur jis ieško alyvuogių aliejaus – prekybos centre, gurmė butike ar internetinėje parduotuvėje. Kainos prasideda nuo kiek daugiau nei 3 eurų, didėja septynis – aštuonis kartus ir galiausiai pasiekia 20–25 eurų ribą už butelį. Beje, aliejaus buteliams nebūdinga griežta vyno tvarka – jie visi skirtingos talpos: 200 ml, 500 ml, 750 ml, 1 litras.
Žiūrime, ką turime: įvairi aliejaus kilmė (Ispanija, Graikija, Italija), įvairi tara, įvairios kainos. Visa ši kvaitinanti įvairovė taikoma vienos rūšies prekei – ypač tyram alyvuogių aliejui. Kaip elgtis vartotojui?
Pirmasis būdas: išsivesti matematinį vieno litro kainos vidurkį, ir bus maždaug aišku, kokia yra vidutinė kaina. Ji svyruoja nuo 6 iki 9 eurų už 1 litrą, vidurkis bus 7,5–8 eurai už 1 litrą. Žinoma, tokį skaičiavimą paprasčiau atlikti didžiuosiuose prekybos tinkluose arba stambiose internetinėse parduotuvėse. Mažesnėse gurmė parduotuvėse kainų įvairovė bus platesnė.
8 eurai už litrą ypač gryno. Kokio produkto už tokią kainą galėtume tikėtis? Kokia jo kokybė, kilmė, skonis ir aromatas? Jeigu imsime žemutinę ribą – 6 eurai už 1 litrą, kokybė bus klaiki. Tai ir įrodo vienas ragautas ispaniškas produktas: skaidraus stiklo butelis, gelsva spalva, sunkus, riebalų ir kaitinto metalo kvapas.
Jeigu imsime viršutinę ribą – 8 eurai už 1 litrą, kokybė bus vidutiniškai nebloga. Tai įrodo ragautas itališkas produktas iš Sicilijos, išspaustas iš tam tikrų veislių alyvuogių: silpnoko, bet be ydų aromato, vidutiniško intensyvumo, šiek tiek „kandantis“ skonis.
Galime daryti išvadą: 6 ir netgi 7 eurų nepakaks tam, kad pavyktų nusipirkti litrą vidutiniškos kokybės produkto. 8 eurų – galbūt.
Šiuos tyrimus ir skaičiavimus dariau tirdamas vienos stambios internetinės parduotuvės prekes. Jos ir kitų prekybos įmonių pavadinimų neminėsiu, nes tai ne šios knygos užduotis. Apie atskirų produktų degustacijas, kainos ir kokybės santykio vertinimus galima pasiskaityti mano portale www.aliejausportalas.lt.
Tarkime, 8 eurai už litrą mums yra per didelė kaina, turime tik 6 arba 7 eurus. Kokį ypač tyrą gausime už tokius pinigus? Pramoninį produktą, apie kurį mes beveik nieko nežinome. Nežinome todėl, kad gamintojas ir importuotojas mums nepateikia apie jį informacijos. Nepateikia todėl, kad negali. Negali pateikti todėl, kad gavę informacijos apie produktą, mes jo nepirktume.
Kodėl nepirktume? Priežasčių – ne viena. Pati pirmoji – kvapo ir skonio: mažai arba jokios žolės, vaisiškumo. Įkaitusio metalo, mašininės alyvos, senų riebalų kvapas. Anonimiškas, „pavargęs“ skonis. Tai bus lengvą arba vidutinišką oksidacijos procesą jau patyręs aliejus visuose derliaus nuėmimo ir gamybos etapuose. Tai bus aliejus iš pernokusių alyvuogių. Tai bus aliejus, kuriame beveik nėra polifenolių, vadinas, nėra ir sveikatai naudingo poveikio. Tai bus aliejus be aiškios arba jokios kilmės.
Tiek kainuojantis aliejus paprastai būna „bekilmis“, o žinios apie kilmę bus pakeistos žiniomis apie išpilstymo vietą. Ką tai reiškia? Jokiai konkrečiai teritorijai nepriskiriamas alyvuogių aliejus yra „laisvas“ nuo bet kokių alyvmedžių augintojų kokybės drausminių įsipareigojimų.
Mažose gurmė parduotuvėse tokio aliejaus paprastai nebūna. Parduodami žymiai brangesni ir kokybiškesni produktai. Jų kainos ir kokybės santykį didina penkios svarbiausios nuorodos:
teritorinės ir geografinės kilmės,
alyvuogių veislės,
gamybos būdo,
ekologiškumo,
tarptautinio pripažinimo.
Paprastai didžiuosiuose prekybos centruose visų čia išvardintų nuorodų nebūna arba pasitaiko retai. Vietoje jų – bendro pobūdžio samprotavimai apie kokybę ir skonį. Internetinėse ir gurmė parduotuvėse parduodami produktai turi įvairių nuorodų, kurios itin didina kainą ir žada kokybę. Visos šios nuorodos dažniausiai grafiškai arba tekstu pateikiamos etiketėje.
Trumpas aliejaus etikečių skaitymo kursas mūsų laukia kitame šios knygos skyriuje.
Labiausiai kainą „užlenkia“ kilmės ir tarptautinio pripažinimo ženklai. Tarkime, ant butelio kaklelio užmauta kartoninė juostelė su tarptautinio gido „Flos Olei“ logotipu ir užrašu „the best of the world“ yra rimtas pripažinimo ženklas, ir pirkėjas neturėtų teisės tikėtis pigaus produkto.
Saugoma kilmė ir geografinė nuoroda irgi kainuoja. Ir pirkėjui, ir gamintojui. Tarkime, Lacijaus regiono (Italija) Tušios (Tuscia) teritorinę nuorodą reklamuojantys gamintojai susitarė laikytis labai griežtų drausminių įsipareigojimų. Jie negali sodinti daugiau kaip 150–300 medžių hektare, negali tikėtis nuo vieno medžio nuskinti daugiau kaip 90 kg alyvuogių, aliejaus rūgštingumas negali viršyti 0,5 proc. Negali daugybės dalykų, kuriuos gali pramoninio aliejaus gamintojas. Todėl aliejus su žyma DOP kainuos gerokai brangiau – apie 10–12 eurų už 1 litrą. Į Lietuvą atgabentas puslitrinis tokio aliejaus butelis kainuos apie 12–15, o gal ir daugiau eurų.
Iš vienos veislės išspaustas alyvuogių aliejus (it. monocultivar) taip pat bus brangesnis už vadinamąjį „blendą“ – kelių alyvuogių veislių aliejaus mišinį. Gamintojui teks atskirai rinkti vienos rūšies alyvuoges, atskirai jas spausti, sandėliuoti. Tokios aliejaus ydos ir privalumai – kaip ant delno. Be to, tam tikros veislės aliejų kaina dėl daugybės priežasčių tradiciškai yra aukštesnės. Pavyzdžiui, Ligūrijos regiono (Italija) alyvuogės taggiasca yra brangios ir alyvuogių aliejus iš jų bus brangus.
Kai kurie gamintojai pradėjo spausti ypač tyrą be kauliukų. Gamybos metu specialus įrenginys išima kauliuką, ir aliejus spaudžiamas tik iš minkštimo. Jo aromato savybės – ryškesnės, konsistencija – malonesnė, bet toks aliejus kainuoja brangiau.
Ne kartą girdėjau šiokio tokio pasipiktinimo kupiną pastabą: Lietuvoje itališkas aliejus žymiai brangesnis nei Italijoje. Esą prekybininkai smarkiai užsidirba. Tai ne visai tiesa. Italijoje ir Ispanijoje pirkdami alyvuogių aliejų, matome kainą su PVM, kuris siekia vos 4 proc. (pas mus – 21 proc.). Šių šalių vyriausybės rūpinasi, be abejo, savo gamintojais ir prekės konkurencingumu – tai tiesa. Bet rūpinasi ir piliečių sveikata. Mūsiškė – nelabai, nes buvo planuojamas lengvatinis PVM tarifas kam? Aliejui? Nieko panašaus – mėsai, nors gyvulinių riebalų ir baltymų perteklius mūsų mityboje – akivaizdus.
IV. Išsirinkti ypač tyrą. Parduotuvė
Stambiame prekybos centre visur – Lietuvoje, Ispanijoje, Italijoje – vartotojas alyvuogių aliejų renkasi pasikliaudamas tik savo patirtimi ir žiniomis. Akių lygyje į lentyną sustatyti „einamiausi“ produktai, apačioje – pigūs, viršuje brangesni.
Kaip nesuklysti? Prieš keletą metų portalui www.lrytas.lt dariau rinkos tyrimą – ragavau septynių rūšių aliejus iš trijų valstybių – Ispanijos, Graikijos, Italijos. Aliejai buvo pirkti dviejuose didžiausiuose prekybos centruose – „Maxima“ ir „Iki“. Tyrimo rezultatai buvo gana netikėti man pačiam: geriausiai skonio požiūriu atrodė graikiškas „Kalamata“, o prasčiausiai – itališki aliejai. Visų septynių produktų kainos svyravo nuo 17 iki 28 litų (5–8 eurai) už butelį.
Ką tai reiškia? Pačioje Italijoje kainos diapazonas 5–8 eurai yra populiariausias, į jį patenka vadinamieji „premium“ klasės produktai. Dažniausiai tai būna ES mišiniai, nors pasitaiko ir „grynos“ Italijos. Mūsų prekybos centruose už tą pačią kainą parduodami žemiausios kategorijos aliejai, kuriuos Italijoje rastume nebent „discount“ (angl. išparduotuvės) tipo prekybos centruose. Nedarau kategoriškų išvadų, nes mes, lyginant su italais, mokame valstybei 500 proc. didesnį PVM tarifą.
Patarimas: pageidaujantiems kokybės už mažiausią kainą, siūlau vengti itališkų ir dairytis Ispanijos, Graikijos produktų pusėn.
Gurmė krautuvėse, kurias kai kas vadina prancūzišku mados žodžiu boutique, norom nenorom teks keisti pirkimo strategiją. Atsiranda įpareigojantis bendravimo malonumas, nes yra kalbantis informacijos šaltinis – pardavėja. Mažoje gurmė krautuvėje viešpatauja aukščiausias kokybės lygis, todėl čia bus labai daug Italijos, nors pasitaikys ir vienas kitas butelis iš Ispanijos ar Graikijos.
Aliejaus kainos eilinį mirtingąjį valgytoją gali apstulbinti, ypač tais atvejais, kai jis prieš užeidamas į maisto boutique, dairėsi po prekybos centro aliejaus lentynas. Kainų šoką šiek tiek ramina nedidelė krautuvininkų gudrybė: nedideli, maži arba visai miniatiūriniai aliejaus buteliukai po 0,2 l. Jų kaina išlieka kasdieniška, prekybos centro rėmuose, užtat tūris labiau būdingas kvepalų parduotuvei.
Tikrosios kainų proporcijos aiškėja tiriant 0,75 ir 0,5 l tūrio butelius, nes litriniai mažose krautuvėse paprastai neparduodami. Trijų ketvirčių vyno butelio formatas suteikia galimybę alyvuogių aliejų lyginti ne su majonezo indeliu, o su vynu. Labai brangus, išskirtinis vynas yra žavus prabangos atributas, kuriuo reikia mokėti džiaugtis, jį ragauti, pateikti, suderinti su maistu. Ypač tyras – toks pat žavus gastronominės prabangos atributas.
Maisto boutique reikia stengtis išspausti viską iš pardavėjų (atsiprašau, – konsultantų). Jos arba retais atvejais – jie turi žinoti viską apie parduodamą alyvuogių aliejų.
Mano asmeninė patirtis rodo, kad taip turėtų būti, bet taip retai būna. Geriausiu atveju jus aptarnaus parduotuvės savininkas, kuris pats rinko alyvuogių aliejų, pats bendravo su gamintoju arba su prekybos tarpininku ir yra šiek tiek motyvuotas parduoti jums būtent šį, o ne kokį nors kitą produktą.
Idealu, kai pardavėjas suteikia klientui galimybę paragauti, o paskui techniškai apibūdina ragaujamą aliejų. Kartą aš paklausiau merginos, koks ragaujamo aliejaus rūgštingumas. Mergina gūžtelėjo pečiais: „Palaukite, pažiūrėsiu“, ir pradėjo tyrinėti etiketę. Pasakiau jai, kad aliejaus rūgštingumas – tai ne alkoholio koncentracija procentais, kuri privaloma rašyti vyno etiketėje.
Pardavėja džiaugsmingai man pritarė. Kai paklausiau, iš kokių alyvuogių išspaustas aliejus, ji nustebo: „Išspaustas iš alyvuogių“. Ir daugybę kartų pakartojo nusibodusią litaniją apie „labai labai šaltai spaustą“ ir „tik mechaninėmis priemonėmis“. Alyvuogių aliejus, kurį ji bandė aptarti, kainavo 60 litų arba 17 eurų.
