Kavos kultūros pradžia

Kavos pupelės, tinkamos vartoti maistui, pirmiausia buvo atrastos Afrikoje bei Vidurio rytuose (Etiopijoje bei Jemene). Jas čia apdirbdavo panašiai kaip riešutus – išlukštendavo, paskrudindavo ir sutrynę užpildavo karštu vandeniu. Paradoksalu, tačiau pirmieji kavos puodeliai tikrai nedaug kuo skiriasi nuo šiandieninių!

Kava arabų pasauliui labai tiko ir dėl jų religijos. Koranas draudžia vartoti alkoholį, bet apie kavą jis nesako nieko. Todėl aromatingasis gėrimas tonizuodavo „legaliai“. Iki XV a. kava greitai išpopuliarėjo ir kitose šalyse: Sirijoje, Turkijoje, Kaire. Pirmosios kavinės atsidarė Damaske bei Konstantinopolyje, o likusios Sirijos dalies amatininkai liejo dailias stiklinaites kavai gerti.

Turkijoje kavos barai greitai virto svarbiais susitikimų centrais, kuriuose vyrai šnekėdavosi, aptardavo reikalus ir ilsėdavosi, mat čia būdavo šokami pilvo šokiai.

Kavą Rytuose vadina koka (mocha). Pavadinimas kilo nuo Jemeno miesto Mocha, kuriame yra uostas ir tokio paties pavadinimo turgus, gausiai prekiaujantis kava. O iš pastarojo uosto kava toliau keliaudavo į Vakarų pasaulį.

Kava Europoje

Kavos atsiradimą Europoje nulėmė aktyvūs, smalsūs ir landūs Venecijos pirkliai. Keliaudami į Rytų šalis jie paragavo karčiojo gėrimo ir negalėjo apie jį pamiršti. Numatę pelningą jo ateitį kvapniąsias pupeles pradėjo plukdyti į Venecijos uostus.

Bakalėjos, prekiaujančios brangiu vynu iš Kipro ir kitų šalių, mielai priėmė naują prekę. Kai šį gėrimą pamėgo ir paprasti žmonės, kavos parduotuvėlės ir barai Venecijoje dygo lyg ant mielių. XVII a. pabaigoje Venecijoje buvo virš 200 panašių įstaigų. Miesto valdžiai teko įsikišti ir greižtai reguliuoti tokių kavinių kūrimąsi.

Į Prancūziją kavą atvežė Marselio pirkliai prekiavę su Turkijos prekybininkais. Įdomu, kad pradžioje Marselyje kava buvo pardavinėjama vaistinėse. Tačiau Turkijos ambasadorius Soliman Aga, 1669 m. dirbęs Paryžiuje, nusprendė prancūzams parodyti: kas yra kas. Jis pasidalino savo patirtimi ir žiniomis apie kavą su karaliumi Louis XIV.

Nuo to laiko ir Prancūzija išmoko tinkamai vertinti šį gėrimą. Pirmoji kavinė, gaminusi kavą ir prekiavusi ja, buvo atidaryta 1686 m. Paryžiuje. Ironiška, bet ją atidarė sicilietis Procopio (italai šiandien vertinami, kaip didžiausi kavos gerbėjai ir geriausi jos meistrai).

Panašios kavinės Paryžiuje tapo labai populiarios tarp rašytojų ir filosofų. Tai buvo jų susitikimų vieta. Vėliau kavinių savininkai, jausdami konkurenciją, tokiose kavinėse pradėjo pardavinėti ir namų darbo ledus, kepinius; rengti teatralizuotus vakarus.

XIX a. nedidukės kavinukės tarp miestiečių tapo svarbiu socialiniu reiškiniu. Čia jie užsukdavo bet kada – mažam „juodam“ gurkšneliui ar tiesiog trumpam ir mielam pašnekesiui.

Kava–kovotoja Vokietijoje

Kavos istorija Vokietijoje gana marga, komplikuota ir kiek kitokia nei likusiose Europos šalyse. Tarp viduriniosios socialinės klasės ji išpopuliarėjo XVII a. Bėgant laikui netgi pakeitė Vokietijoje tokį populiarų alų. Tai nepatiko šalies, ypač Saksonijos, valdininkams, nes kava buvo ne vokiškas produktas.

Pasirodo, Vokietija, neturėdama jokių kolonijų, kavos pupeles buvo priversta pirkti iš kitų šalių tarpininkių (Olandijos, Prancūzijos). Taip pinigai iškeliaudavo iš šalies, o vietinis alus buvo vartojamas vis mažiau. Buvo pradėta kavos draudimo politika – bandoma ją pakeisti įvairių javų ar cikorijų gėrimais. Žmonėms tai nepatiko.

Norint sunaikinti kavos kultūrą Saksonijoje, buvo imtasi netgi labai drąstiškų priemonių. XVIII a. pr. buvo išleistas dekretas, draudžiantis moterims lankytis kavinėse. Saksonijos valdžia teigė, jog tokiose vietose užsiimima prostitucija. Tačiau moterys įsigudrindavo apeiti šį įstatymą ir atsigerti kavos slapčia susirinkdavo ankstyvais rytais.

Toliau buvo dar smagiau... Kavos pupelių importas buvo stabdomas, o tie, kurie dar turėjo užsilikusių kavos pupelių gamindavo tokią silpną kavą, jog žiūrint į puodelio dugną galima buvo matyti jame nupieštas gėles. Dėl to Leipcigo gyventojai šią silpną kavą pavadino „gėlių kava“ (vok. Blümchenkaffe).

Tuo tarpu valstybė kaip įmanydama kovojo prieš kavos populiarėjimą ir net pasamdė specialius kavos kontrolierius, kurie vaikščiodavo miesto gatvėmis ir uostydavo visų namų tarpdurius – neduok Dieve, užuos „nelegalios“ kavos aromatą.

Įtemptas Saksonijos kavos karas baigėsi pasikeitus valdžiai 1786 m. Dar po 40 metų, atsigavus kavos vartojimui, duris atvėrė naujos kavinės.

Kita vertus Vokietija garsi ne tik „keistomis“ kavos istorijomis. Pasirodo, kavos filtrą išrado ponia Melitta Bentz iš Saksonijos. 1908 m. šis filtras buvo perkamiausia prekė Leipcigo turguje.