Tapų filosofija
Ispanams tapai yra kur kas daugiau nei maistas. Tai galimybė gardžiai užkandžiauti ir smagiai bendrauti. Šioje šalyje labai populiari „migracija“ po barus – žmonės viename bare ilgai neužsibūna – išgeria taurę vyno ar alaus, būtinai užkanda tapų ir juda į kitą barą. Ispanai netgi turi veiksmažodį tapear, reiškiantį „išeiti valgyti tapų“.
Tapų populiarumą lėmė ir tas faktas, kad ispanai gurkšnodami alkoholį visada užkandžiauja ar valgo. O vieno kąsnio užkandėlės yra idealus pasirinkimas prie šerio ar sausojo vyno taurės. Ispanijos baruose „laimingos valandos“ reiškia ne perpus pigesnius gėrimus, o tai, kad prie jų gausite po nemokamą tapą. Tiesa, „laimingosios valandos“ nedideliuose autentiškuose šeimos baruose ar užeigėlėse nuolat džiugina svečius: prie kiekvienos gėrimo taurės vaišinama vis kitokia užkandėle.
Tapų taisyklės
Nors sakoma, jog tapais malšinamas alkis iki pietų, arba jie valgomi po darbų ruošiantis vakarienei, tačiau Ispanijos restoranuose, prie baro, galite nors ir visą vakarą mėgautis tik užkandėlėmis. Jos valgomos ir kaip užkandis, ir kaip pagrindinis patiekalas. O jei prie restorano baro pamatysite daug žmonių, tai bus akivaizdus įrodymas, kad čia gaminami tikrai geri tapai!
Šios užkandėlės paprastai patiekiamos ant porcelianinių, rudai glazūruotų lėkštučių (isp. cazuelitas). Jei tapai yra riešutai ar alyvuogės viskas gali būti sudėta į lėkštutes su pertvarėlėmis ir pan. Paprastai nedidelis vietinis restoranas siūlo 8-12 tapų rūšių. Dideli restoranai jų gali turėti tiek daug, jog jie bus net suskirstyti pagal rūšis: daržovių, jūrų gėrybių, žuvies, mėsos, troškinti tapai ir pan.
Pirmieji tapai buvo kur kas paprastesni – duonos sumuštinukai su kumpiu ar čorizo dešros gabalėliu, alyvuoge, o kartais su sardine, pašlakstyta alyvuogių aliejumi. Sūrus maistas sukeldavo apetitą ir troškulį, kurį, žinoma, numalšindavo vynas arba šeris.
Dabar gi tapai puikuojasi pradedant įvairiomis daržovėmis (troškinti baklažanai, kepti baravykai, marinuotos alyvuogės, špinatų kroketai, virtos bulvytės su padažu ir pan.) ir baigiant įvairiausiais jūrų gėrybių (kalmarų žiedai, užkeptos midijos ar austrės, skirtingai paruošti ančiuviai ir kt.) ar net mėsos (paprastas kumpis, mėsos rutuliukai padaže, kiaulienos iešmeliai, triušio koja ar jaučio liežuvio troškinys) patiekalais.
Marga tapų istorija
Mažieji sumuštinukai labai populiarūs visuose Ispanijos regionuose. Kiekvienas regionas karštai diskutuoja apie tapų kilmę, tačiau vieningos užkandėlių atsiradimo istorijos nėra. Skirtingas regionas papasakos savą tapų atsiradimo versiją.
Kastilijoje tikima, kad šio regiono karalius Alfonsas X (XIII a.) turėjo sveikatos problemų, todėl gydytojas jam rekomendavo valgyti mažiau kaloringą maistą. Karaliaus virėjai ėmė gaminti maistą ir susmulkindavo jį mažais kąsneliais. Šie buvo tokie skanūs, jog greit išpopuliarėjo visame regione.
Andalūzijoje iš šios „karališkos“ istorijos tik nusijuoks ir tvirtins, kad mažieji kąsneliai gimė pietinėje šalies dalyje. Pietiečiai visuomet mėgdavo užkandžiauti lauke, ypač su saldžiojo šerio taure. Saldus gėrimo kvapas visuomet priviliodavo įkyrias museles, nuo kurių valgytojai saugodavosi uždengdami taurę nedidele užkandėle – duona su alyvuogėmis, ančiuviais ar kumpio gabalėliu.
Dar viena tapų atsiradimo versija siekia XVI a., kuomet užeigos šeimininkas iš Castile-La-Mancha sumanė pigaus vyno kvapą paslėpti uždengdamas taurę brandinto sūrio gabalėliu. Stiprus sūrio aromatas nustelbdavo nekokybiško vyno kvapą. Taip kiekvienas užeigos švenčias gaudavo vyno taurę su nemokamu sūrio gabalėliu.
Tai tikrai dar ne visos tapų atsiradimo istorijos, bet kiek jų bebūtų, visos yra savaip teisingos. Tapų atsiradimui ir rūšių gausai įtakos turėjo ir kaimyninės šalys: iš Romos atkeliavo alyvuogės bei alyvuogių aliejus, iš Afrikos – migdolai, citrusiniai vaisiai, prieskoniai.
Atradę Naująjį pasaulį, ispanai atrado ir bulves, čili pipirus, kukurūzus, pupeles. Visas šias gėrybes jie naudojo gamindami tapus – kaip vieną svarbiausių ispanų bendravimo ritualų.
