Geriau pakalbėkim apie tai, kodėl komentatorius, senberniu pasivadinęs, po praeito straipsnio panoro mane vest. Iš tikrųjų, tai viskas čia ir taip aišku – laikas bėga, jaunyn nė vienas neina, o ir pietus gaminti pačiam atsibodo. Be to, pastaruoju metu rasti būsimą žmoną internetu – reikalas nieko nebestebinantis, ir kaip patogu! Ir čia ne feisbukas ar koks nors naujas gūglo pribambasas – nuotraukų prisegti nei amžiaus nurodyt nieks neprašo.

Bet ar tu, senberni, pagalvojai, kad man gal kokie be penkių minučių šešiasdešimt, turiu tris vaikus, penkis anūkus, o katiną iškeičiau į interneto kabelį, bet supermočiučių-taškas-eltė dar niekas nesukūrė, todėl nelabai turiu kur visą savo kibernetinį potencialą liet ir tik dėl to pirmiau pietus nufotografuoju nei suvalgau?

Arba pienburnė, su auskaru liežuvy ir kerzais, pramogaujanti stebėdama, kaip nuosavas tarantulas doroja užvakar Kalvarijų turguj pirktą peliuką, kuris prieš tris minutes dar buvo gyvas, studijuojanti kokią nors taikomąją matematiką vien tik dėl to, kad įrodytų, jog ir merginos moka skaičiuot, o kad sukurtų iš savęs dar didesnį nesusipratimą – susigalvojus, kad moka rašyt ir keptuvėm žongliruot?

Arba taviškė „ji nieku gyvu mano žmona būt negalėtų“ versija. Bet tu dėl to nesiliauk norėjęs mane vest, jokiu būdu – man labai smagu, o ir įžanga geresnė nei copy-paste iš wikipedios apie tai, kiek pektino yra cukinijose.

Ok, iš tikrųjų, tai wikipedioj nieko apie pektino kiekį cukinijose nėr. Bet vis tiek šį tą naudingo pašnabždėsiu – jei į kugelį ar bulvinius blynus įtarkuosit gabalą cukinijos, jie bus puresni, o ir mėgstamais prieskoniais pabarstyta, kiaušiny ir miltuos išvoliota bei aliejuj iškepta, ji – puiki vakarienė. Dar tinka į daržovių troškinius ir sriubas. Ir konservuoti. Ją net užšaldyt galima – supjaustai gabalėliais, paskleidi ant pjaustymo lentelės, įkiši į kamerą, kai jau sušąla, supakuoji į maišelius ir vidury žiemos turi ką į puodą dėt.

***

Blynai yra pirmas dalykas, man šaunantis į galvą, kai žinau, jog turiu cukiniją, kuri amžinai tinkama vartojimui nebus. Aš kepu juos šitaip.

Cukinijų blynai

4 valgytojams reiks:

800 g cukinijos
2 morkų
svogūno
3 skiltelių česnako
ryšelio petražolių
druskos
pipirų
2 kiaušinių
5 šaukštų miltų
aliejaus kepimui

Procesas:

Jei cukinija pasitaikė jauna ir nedidukė, naudosim ją su žievele ir visomis sėklomis, jei netyčia turim tik dydžio sulig dviejų mėnesių paršeliu – nulupam ir vidurius išimam. Sutarkuojam – lai Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepyksta – burokine tarka. Morkas taip pat.

Svogūną nulupam, apraudam jo liūdną dalią (taip, nieko negaliu sau padaryt, visus žinomus metodus, rodos, jau išbandžiau, bet tušas visada nubėga dar nė nepradėjus pjaustyt. O-DELFI-komentatoriai, kadangi aš vis dar neatsikratau įpročio jus skaityti, tai laukiu stebuklingo išsigelbėjimo būdo; iš anksto dėkinga) ir susmulkinam nedideliais kubeliais. Česnaką irgi. Dedam į cukinijų-morkų masę. Iš paskos keliauja susmulkintos petražolės.

Pasūdom ir išmaišom. Palaukiam minutę-kitą, garsiai nusistebim, kaip greitai cukinijos sugebėjo šitiek sulčių išleist, ir jas nupilam. Pabarstom pipirais ir kitais mėgstamais prieskoniais (aš išgyvenu minimalistinį periodą šitoj srity, atleiskit, teks naudotis sava fantazija bei skonio receptoriais).

Mušam kiaušinius, dedam miltus. Išmaišom. Keptuvėj įkaitinam pora šaukštų aliejaus. Šaukštu formuojam blynus. Kepam ant nedidelės kaitros, kol viena pusė nelyg auksu nusidažo. Jei labai limpa – jums jau laikas įsigyt naują keptuvę, tikrai. Žinoma, galima bandyt padėtį taisyt pilant daugiau aliejaus, bet cukinijos – nelyg kokios kempinės, kiek pilsi, tiek sugers. Todėl prieš kiekvieną naują blynų partiją pilam jau anksčiau minėtą kiekį – tiek pakanka, jog blynai keptų, o ne sviltų. Jei ir šitaip atrodo per riebu – iškepusius palikit pailsėt ant popierinio rankšluosčio. Valgyti su grietine, natūraliu jogurtu, česnakiniu ar varškės (varškė, kefyras perpus su grietine, agurkas, krapai, druska) padažu. Arba kaip įsigeisit.

***

Kokiais septyniais iš dešimties atvejų prie žodžio saldžiarūgštis pažymima, jog kiniškai. Aha, skamba gal ir solidžiau, įmantriau ar dar kaip nors, tik bėda ta, kad dažnai tokie patiekalai su Kinija turi bendro lygiai tiek, kiek aš - su žemės ūkiu (sykį ankstyvą vasarą supainiojau obelį su kriauše – kol nėra vaisių, viskas man ten vienoda, todėl, na, supratot patys). Žodžiu, siūlau šį tą be kilmės šalies.

Saldžiarūgštis vištienos ir cukinijų troškinys

4-6 porcijoms susirandam:

600 g vištienos filė
druskos
pipirų
aitriosios paprikos miltelių
porą skiltelių česnako
šlakelį aliejaus

didelį svogūną
2 morkas
600 g cukinijos
600 g pomidorų
šaukštelį medaus
šviežio ar džiovinto čiobrelio

Procesas:

Vištieną supjaustom kąsnio dydžio gabalėliais. Pabarstom druska, pipirais, aitriąja paprika, išspaudžiam česnako skilteles (jei neturim kuo spausti – sutraiškom peilio kotu), šliūkštelim aliejaus. Gerai išmaišom ir paliekam bent pusvalandžiui pasimarinuot.

Per tą laiką paruošiam daržoves. Pusžiedžiais supjaustom svogūną, morkas – šiaudeliais, cukinijas ir pomidorus – kubeliais. Pastaruosius reikėtų naudot įvairaus sunokimo laipsnio – koks vienas ne visai sunokęs duos troškiniui natūralios rūgšties, todėl nebereiks pilt acto. Jei mėgstat papriką – čia ji irgi tiks. Aš mėgčiau, jei ji skaniau kvepėtų.

Keptuvėje įkaitinam porą šaukštų aliejaus. Dedam vištieną ir kepam aukštoj temperatūroj (šitai padeda mėsai likt sultingai) nuolat maišydami dvi-tris minutes – kol visa aristokratiškai pabąla. Išgriebiam į lėkštę ir padedam į šoną. Aliejaus kiekį keptuvėj papildom iki anksčiau minėto. Palaukiam, kol įkais, kiek sumažinam kaitrą ir dedam svogūnus. Kepam, kol tie pasidaro permatomi. Sudedam morkas ir cukinijas. Maišydami kepam kelias minutes.

Sudedam vištieną ir pomidorus. Išmaišom. Uždengiam dangčiu, sumažinam temperatūrą iki visai nedidelės ir paliekam pusvalandžiui. Pomidorai ir cukinijos savy turi pakankamai skysčio, kad būtų kam kunkuliuot ir nereikėtų jaudintis dėl to, kad prisivils.

Kai cukinija tampa permatoma ir suminkštėja, ragaujam. Kažkaip be skonio – nusprendžiam. Dosniai pasūdom, paaštrinam pipirais, jei norisi, dedam smulkintą čiobrelį, dar ką nors, ir, svarbiausia, nepagailim medaus (mano nurodytas kiekis – tik orientacinis, labai daug kas priklauso nuo pomidorų, šaukštelio gali ir maža būt). Jei trūksta rūgšties – pilam mėgstamo acto šlakelį. Kita problema, kurią gali sukelt pomidorai – per skystas padažas. Jei pasitaikė sultingi, jūsų troškinys savo konsistencija gali priminti sriubą. Nuo šito gelbėjamės taip – į puodelį pasisemiam skysčio iš keptuvės, dedam ten šaukštą miltų, išmaišom, kol neliks gumuliukų, ir supilam atgal į keptuvę. Išmaišom, pakaitinam, kol sutirštės. Valgom su ryžiais.

***

Niekada nebandėt kept jokio pyrago anei kekso su cukinijom? O be reikalo. Tai – užtikrintas būdas slapta sumaitint šitą gėrį net didžiausiems „nu-jau-ne-cukinijų-tai-aš-nevalgau“, nes jei nepasakai, tai suvalgo ausim lapsėdami ir dar paprašo. Minkšta ir drėgna, neriebi ir todėl nenusėdanti kokia nors nepageidaujama forma pilvo ar šlaunų srity, su šokoladu ir traškia cinamono plutele – žodžiu, išliekit savo skepticizmą kokiam nors skeptikų forume, o šita duona (visam pasauly tokio tipo kepiniai vadinami „bread“, todėl aš paspiriu po lova savo įsitikinimą, kad duona reikėtų vadinti tai, kuo galima užkąsti sriubą) nesuabejokit ir marš virtuvėn.

Cukinijų duona su šokoladu ir cinamonu.

30x10x8 cm kepimo formai susirandam:

400 g cukinijos
100 g šokolado
375 g miltų
2 šaukštelius kepimo miltelių
0,5 šaukštelio sodos
250 g cukraus
2 šaukštelius vanilinio cukraus
žiupsnelį druskos
3 didelius kiaušinius
200 g jogurto
60 g aliejaus

1,5 šaukšto cukraus
0,5 šaukšto cinamono

Procesas:

Žinau, ne visi turi virtuvines svarstykles ir šita gramų sistema gali visą ūpą ką nors kept užmušt. Bet 250 ml stiklinę juk turit, ar ne?

Cukiniją sutarkuojam (nurodytas svoris yra jau paruoštos naudojimui cukinijos, žr. į blynų receptą) jau irgi anksčiau minėta burokine tarka. Jei matuosim stiklinėm, tai sutarkuota cukinija turėtų tilpt į dvi. Šokoladą susmulkinam gabalėliais. Naudojau pienišką, bet tinka ir juodas. Iš esmės, bet koks, kokį mėgstat, tik, pageidautina, be skysto įdaro. Šito stikline nematavau, atsiprašau.

Įjungiam orkaitę – 175. Kepimo formą išklojam kepimo popierium. Jei sugalvosit duoną kept kiekius dvigubai sumažinę (kas visai tikėtina, nes jūs manim dar taip labai nepasitikit, kad iškart pultumėt tokio dydžio kepinius kept, ar ne?), būtinai rinkitės pailgą kepimo formą aukštais kraštais – keksinę, jei trumpiau.

Vidutinio dydžio dubeny sumaišom miltus (3 stiklinės), kepimo miltelius, sodą, cukrų (stiklinė ir dar ketvirtis), vanilinį cukrų, druską ir šokolado gabalėlius.

Dideliam dubeny šluotele išplakam kiaušinius (jei jūsiškių niekaip dideliais pavadint neišeina (chi chi), imkit keturis), jogurtą (beveik pilna stiklinė; pageidautina – natūralų, bet jei tokio šiuo metu šaldytuve nėra – tiks bet koks mėgstamas (aha, aha, lyg jūsų šaldytuvo stalčiai ir lentynos tiesiog lūžtų nuo nemėgstamo jogurto), tik tuomet cukraus reikėtų šaukštu mažiau) ir aliejų (ketvirtis stiklinės). Įmaišom tarkuotą cukiniją.

Mažesnio dubenio turinį verčiam į didesnį, maišom šaukštu, kol sausų miltų nelieka. Nepersistengiam, tokio tipo kepiniai permaišymo bijo nelyg Gražulis gėj..., tpfu, velnias kryžiaus. Supilam į kepimo formą.

Cukrų sumaišom su cinamonu ir apibarstom juo kepinio viršų. Kišam kepti. Kepam ilgai. Mažiausiai valandą. Perkepti – tikimybė menka, tačiau neiškepti iki galo – labai didelė. Tikrinam mediniu iešmeliu (dantų krapštuku, degtuku), jei ištraukiamas neapsivėlęs tešla – iškepė, bet dėl visa pikta dar truputį pakepkit. Jei viršus sugalvos degti, uždengiam folija, bet iš orkaitės jokiu būdu anksčiau laiko ir netikrinę netraukiam.

Iš formos išimam tik visiškai ataušusią. Valgom, kitus vaišinam ir apie sudėtį tylim. Skanaus.

Vasariško (šilto ir prie kokios nors balos) savaitgalio!