O viskas buvo šitaip. Sėdžiu aš feisbuke (taip, žinau, jis suvalgo per daug mano laiko ir aš taisysiuos, bet... nuo ryt, gerai?), o ten vienas per kitą šoka mano mėgstamų lietuviškų maisto tinklaraščių įrašai ant sienos, kad, va, žiūrėkit, yra tokia nauja nemokama receptų knyga, kurioje visi patiekalai pagaminti vos iš penkių ingredientų (žinau, žinau, jums pasidarė įdomu ir aš būčiau labai bjauri, jei nuoroda nepasidalinčiau, ar ne?).
Būtent čia mano ego man nelyg keptuve per smegenis ir užvožė – ėėė, rėkia jis, ir tu taip gali. Ir ne tik taip, ir dar kaip nors įspūdingiau, pavyzdžiui, parodyt, kad patiekalais iš keturių ingredientų visą dieną prasimaitint galima...
Kiti tai pavadintų tiesiog idėjos gimimu, bet mano ego būtų įsižeidęs, jei šitoj tiradoj su daug skliaustų nebūtų paminėtas, o kadangi, kaip jau sakiau, viršininkas čia jis...
Tik susitarkim, kad druska ir pipirai yra skonio gerintojai, o vanduo – gyvybės pagrindas, bet ne ingredientai, ok? Ir dar – jei pamanėt, kad aš tiesiog išbraukysiu neva ne visai būtinus produktus ir palikusi tik pagrindinius tėkšiu, kad štai, kaip paprasta, tai suklydot. Gaminti skaniai nevisada reiškia gaminti tik nusiaubus ką nors arčiau namų ar kokią praktišką vietą. Ir atvirkščiai. Žodžiu, pabandom?
***
Pusryčius valgyti būtina (ir pietus, ir vakarienes, jokių ten atidavinėjimų priešams – marinti save badu, nes jau po šešių, yra kvaila, pakanka saiko jausmą kišenėj nešiotis, va taip va). Ir ne, skrandžiui visai nepatinka paskubomis atriekta duonos riekė su gabalu mėsos ar sūrio sukimšta kažkur tarp išėjimo iš dušo ir kelnių paieškų. Aš nieko neturiu prieš sumuštinius, bet kažkaip reikia jus įtikint, kad omletas rytais yra geras pasirinkimas. Greita, šilta, sveika, maistinga, pilvą iki pietų užčiaupia. Tiek gana?
Omletas su pievagrybiais
Vienam valgytojui reiks:
gabalėlio sviesto
5-6 pievagrybių
2 kiaušinių
šaukšto grietinės
Procesas:
Supjaustom pievagrybius. Taip, kaip tinka ir patinka. Nedidelėj keptuvėj išlydom gabalėlį sviesto (aliejum keisti galima tik labai didelių nepriteklių šaldytuve atveju), sudedam grybus. Karts nuo karto pamaišydami kepam ant vidutinės kaitros 5-7 minutes, kol pievagrybiai pakeičia spalvą ir susmenga.
Kadangi keptuvė neatima viso dėmesio, labai tinkamas metas išplakt kiaušinius su druska, pipirais ir grietine. Čia, ko gero, ir yra pagrindinė šito recepto vinis (medvaržtis, kniedė, kas tik norit) – grietinė suteikia omletui purumo ir standumo.
Pilam plakinį į keptuvę, sumažinam kaitrą, uždengiam dangčiu – šitaip nepaleisim karščio ir omletas keps ne tik iš apačios. Po 4-5 minučių apverčiam, leidžiam dar minutėlę kitą po dangčiu ant viryklės pabūt ir pusryčiai paruošti. Skanaus.
Dubenėlis sriubos, mano kukliu (skambus ego juokas) įsitikinimu, būtinas kasdien. Neaiškinsiu kodėl, nes šitai turėjo daryt mamos ar auklytės darželyje dar anuomet, kai DELFI skaitymas nebuvo įtrauktas į jūsų dienotvarkę. Kodėl turėtumėt gamint būtent šitą – irgi nepasakosiu, nes kol neparagausit, vis tiek nepatikėsit.
Trinta morkų sriuba
Keturiems alkaniems susirandam:
60 g sviesto
600 g morkų
800 ml daržovių sultinio
100 g kuskuso kruopų
Procesas:
Morkas nuskutam ir supjaustom griežinėliais. Plonesni, leiskit pastebėt, greičiau išverda. Tik šiukštu nesumąstykit tarkuot – mes virsim sriubą, ne košę.
Nedideliam puode išlydom sviestą ir sudedam morkas. Patroškinam dešimt minučių karts nuo karto pamaišydami. Supilam sultinį ir verdam, kol morkos suminkštėja.
Nukeliam puodą nuo viryklės ir trintuvu sutrinam tyrę. Įmanoma šitai ir su bulvių košės grūstuvu padaryt, tik valios daugiau reiks. Jei trynimo metu sriuba labai atvėso, grąžinam pasikaitint iki užvirimo – kuskuso brinkimui reikia karščio.
Įsitikinę, kad sriubos temperatūra tinkama, supilam kruopas, uždengiam ir paliekam dešimčiai minučių dangčio nekilnodami. Jei reikia, pasūdom. Va ir viskas.
Mėsa su bulvėm ar bulvės su mėsa retai nuvilia, tiesa?
Įdarytos bulvės
4 valgytojams susirandam:
4 dideles šviežias bulves
400 g kalakutienos ar kitokio neriebaus faršo
100-150 g fermentinio sūrio
1-2 porus
Procesas:
Bulves švariai nuplaunam ir, jeigu jaučiam poreikį ar nesam tikri dėl jų auginimo sąlygų, nuskutam. Pjaunam pusiau ir išskobiam vidų, palikdami vienodo storo sieneles ir dugną. Kokių aštuonių milimetrų. Bulvių „viduriai“ puikiai tiks sriubai, todėl neskubam jų išmest.
Įjungiam orkaitę – 200 laipsnių. Poro (jei nedideli, tai dviejų) baltąją dalį supjaustom pusžiedžiais, sūrį sutarkuojam. Faršą paskaninam druska ir pipirais (nepamirštam, kad sūris nuo žodžio sūru), sudedam ten likusius ingredientus, išmaišom.
Įdarą paskirstom bulvėms. Tikrai tilps, tik nesikuklinam, su dideliu kaupu prikraunam. Kiekvieną bulvės puselę suvyniojam į foliją (blizganti pusė, priminsiu, karštį atmuša, todėl ji turėtų būt viduj). Nei aliejaus, nei vandens, nei dar ko nors ten nepilam, kaip kartais daroma – sultis išskirs mėsa, to pakanka, kad bulvės nedžiūtų. Dėliojam į skardą ir kišam į orkaitę.
Po 45-50 minučių folijos „maišelius“ atidarom ir paliekam dar 15-20 minučių kaitintis, bulvių viršus turėtų lengvai paskrusti. Jei jaučiam poreikį, apibarstom sūriu ir kepam, kol apskrus. Skanaus.
Varškėčiai – ne tik vaikų maistas. Patiekti su kokiu nors kumpio ar grybų padažu net į visai rimto patiekalo kategoriją pretenduot galėtų. Viena dažniausiai daromų klaidų gaminant varškėčius – per didelis miltų kiekis. Kaip nuo šito išsigelbėt? Naudot kiek įmanoma sausesnę varškę (toji iš stačiakampių pakelių nėra geriausias pasirinkimas, geriau pirkt maišeliuose po puskilogramį ar kilogramą, o visai idealu – paieškot, kur pieno produktais ūkininkai prekiauja), o miltų... Nedėt visai.
Virti varškėčiai
3-4 valgytojams susirandam:
500 g sausos ir neliesos varškės
2 kiaušinius
3 šaukštus manų kruopų
2 šaukštus krakmolo
Procesas:
Dideliam puode užkaičiam bent 4-5 litrus dosniai pasūdyto vandens.
Į varškę įmušam kiaušinius, dedam druskos ir išmaišom iki vienalytės masės. Sudedam manus ir krakmolą. Maišom. Jei varškė buvo tinkama, o kiaušiniai ne patys didžiausi, šaukštu darbuotis turėtų būt sudėtinga, bet minkyti tokios tešlos dar irgi nesinorėtų. Jei yra ne taip – dedam dar šaukštą manų ir pusę šaukšto krakmolo. Žodžiu, žaidžiam biriais produktais tol, kol masė pasieks anksčiau aprašytą stadiją, tik jokiu būdu nepersistengiam, nes tuomet išvirę varškėčiai panašės į kramtomąją gumą, o ne į vakarienę.
Pjaustymo lentelę apibarstom krakmolu ir dedam ant jos ketvirtį tešlos. Krakmoluotomis rankomis suvoliojam kažką panašaus į dešrą, lengvai suplojam viršų ir supjaustom centimetro pločio gabalėliais. Tą patį pakartojam su likusia tešla.
Sudedam į verdantį vandenį. Praėjus penkioms minutėms po to, kai puodo turinys vėl pradės burbuliuot, viryklę išjungiam. Patiekiam su sviestu, grietine, cukrumi, jogurtu, uogiene, druska, keptais svogūnais arba bet kuo.
O kaip be ko-nors-saldaus, ania? Šitų kvadratėlių/sausainių gerumas ir dingimo iš lėkštės greitis atvirkščiai proporcingas laiko ir produktų sąnaudoms. Jie geri. Tikrai geri.
Sviestiniai šokolado kvadratėliai
225 g kambario temperatūros sviesto arba margarino kepiniams
150 g cukraus
280 g miltų
100 g Toblerone šokolado*
Procesas:
Įjungiam orkaitę – 170 laipsnių.
Sviestą išsukam su cukrum iki purios masės. Šitai per penkias minutes padaroma plaktuvu arba per kur kas ilgesnį ir man dar nežinomą laiką - mediniu šaukštu. Galutinis rezultatas turėtų būti pabalus, vientisa masė.
Susirandam nedidelę (maniškė buvo 20x25 cm dydžio, jūsiškės kvadratūra neturėtų labai skirtis) kepimo formą kiek įmanoma žemesniais kraštais (tuomet bus lengviau paskirstyt šokoladą tolygiai, tačiau jei visos jūsų kepimo formos neatitinka šito apibūdinimo, tai dar nėra priežastis nekepti – užtruksit kokia minute kita ilgiau, bet susitvarkysit). Išklojam ją kepimo popierium.
Į sviesto masę supilam miltus ir trindami tarp pirštų padarom trupinius. Šitai visai nesudėtinga, tereikia sukišus rankas į dubenį įsivaizduoti, jog bandom ką nors pabarstyti. Šitai darom tol, kol nematyti baltų miltų ir nėra pusės kumščio dydžio tešlos gabalų.
Supilam trupinius į kepimo formą ir suspaudžiam. Galima rankomis, galima šaukštu. Mūsų tikslas – tvirtas ir lygus pagrindas, į kurį žvelgiant nepasakytum, jog dar prieš pusantros minutės čia buvo kalnas trupinių. Kepam 30 minučių. Paviršius turėtų vos vos pagelsti. Neišsigąstam, jei minkštas – kietės vėsdamas.
Kol kepinys dar karštas, tiesiai ant jo sulaužom šokoladą, gabalėlius tolygiai po visą plotą išmėtydami. Duodam jam penkias minutes ištirpti – ką tik iš orkaitės ištraukto pagrindo temperatūros tam tikrai per akis. Susirandam buką peilį ir išsilydžiusį šokoladą tolygiai paskirstom ant kepinio. Labai patogu šitai atlikus iškart peiliu šokolade sužymėti kvadratėlius – tokio dydžio, kokiais vėliau pjaustysim. Šokoladas vėsdamas grįš į savo pirminį pavidalą, o mes juk žinom, kad gražiai ką nors išpjauti iš tokio sudėtinga. Iš anksto palikus rėžius išvengsim šokolado lūžinėjimo ir trupėjimo.
Palaukiam, kol atvės, ir dedam į šaldytuvą galutinai sustingt. Išėmus aštriu peiliu padalijam į kvadratėlius, kaičiam arbatą ir niekam nesakom, kad šitam stebuklui gimt reikėjo tiek nedaug.
*šokoladą galima naudot bet kokį mėgstamą, kuris savy sveikų riešutų ar kokio nors skysto įdaro neturi. Tačiau primygtinai siūlau išbandyt su šituo – migdolų nugos ir medaus gabalėliai oho kokius stebuklus padaro. Žinoma, kapotais riešutais/kuo tik įsigeisit galima pabarstyt viršų ir plytą paprasto šokolado išlydžius, tačiau tuomet nebebus galima girtis, kad viskam tereikėjo 4 ingredientų.
Skanaus savaitgalio!
