Italas pastatė atkimštą butelį šio vyno ir pasididžiuodamas paskelbė: „Tocai Friulano!“ Pasitikslindamas paklausiau jo: „ -Argi jūs dar vartojate šį pavadinimą?“ „ – Mes jį vartojome, vartojame ir vartosime visados!“ – šaute atšovė jis, o veide šmėstelėjo nepasitenkinimas.
Nenorėjau to. Paklausiau, nes maniau, kad italai jau apsiprato su pavadinimo pakeitimu. Paaiškėjo, kad dar ne. Pralaimėta kova dar tebeerzina italus. Gal ne visus, bet vyndarius tai tikrai; ypač tuos iš Friuli.
Pavadinimas „Tocai Friulano“ senas. Girdint jį, mintyse iškart iškyla sąsajos su Vengrijos Tokajum.
Kaip tai atsitiko, kad skirtingose šalyse – Vengrijoje ir Italijoje – yra vynas pavadinimu „Tocai“, „Tokay“, „Tokaji“? Aiškiai atsakyti negali niekas. Dėl to niekaip nesutariama. Italas G. Perusini aiškina, kad veislė atgabenta iš Vengrijos 1863 m., kai Friuli dar buvo Austro – Vengrijos imperijos dalis. Vadinasi, kilmė vengriška. Italas P. Coronini skelbia, kad dar XIII amžiuje Tocai vynuogės sodinukai iš Friuli buvo nusiųsti Vengrijos karaliui dovanų.
Kita panaši versija: XVII amžiuje vengrų grafas Bathujany vedė Venecijos princesę Aurorą Formentini, kuri šią vynuogę atgabeno į Vengriją. Vadinasi, kilmė itališka. Šią teoriją palaiko italai. Nors logikos nėra: jeigu iš Italijos nusiųsta į Vengriją, tai vengrai ją turėtų vadinti itališku vardu, o ne italai vengrišku. Bet tokios veislės Vengrijoje iš viso nėra. O ginčijamasi ne dėl vynuogių veislės. Ginčijamasi dėl vyno pavadinimo t.y. prekės ženklo.
Vengrai mano, kad pavadinimas vengriškos kilmės. Nes vengriškas tokajus taip vadinamas ne pagal vynuogių veislę , o pagal Tokajaus regioną, kuriame daromas iš kelių veislių vynuogių. Todėl vengrai įsitikinę, kad daugiau niekur kitur vynas tokiu pavadinimu negali būti daromas.
Iš tikrųjų, Europoje susiformavo tradicija saugoti maisto produktų kilmės pavadinimą. Rokforo sūris gali būti daromas tik Roquefort rajone, Parmos kumpis tik Parmos regione, balzaminis actas - tik Modenos rajone, Feta – tik Graikijoje ir t.t. Taip išsaugomos produkto autentiškos savybės ir kokybė. (Lietuvoje Panevėžio filė turėtų būti daroma tik Panevėžio rajone, Kauno kumpelis – tik Kauno rajone.
Bet tarybinio laikotarpio industrinė gamyba sunaikino produktų autentiškas savybes ir kokybę. Lietuvišką sūrį galėjo daryti ir Rusijoje, o Lietuvoje – Jaroslavlio sūrį).Tas pats tinka ir vynui. Chianti gali būti daromas tik Chianti regione, Romanee – Conti – tik Burgundijos Romanee – Conti mažyčiame vynuogyne. Iš viso apie trys tūkstančiai kilmės pavadinimų šiandien saugomi pagal ES taisykles.
Šitą tradiciją oficialiai suformavo ir valstybiniu lygiu pirmoji 1935 m. įdiegė Prancūzija. Terminas „Apellation d‘Origine Controlee“ („Pavadinimo kilmės kontrolė“) atsirado ant vyno butelių. Ne ant visų, o tik ant tų, kurių kilmę ir kokybę garantuoja valstybė. Prancūzijos pavyzdžiu pasekė kitos Europos valstybės. Kiekviena iš jų saugo savo produkto autentiškumą, o jeigu reikia, kelia reikalavimus kitoms šalims, kurios to produkto pavadinimą kažkodėl naudoja. Pvz. Prancūzija siekia apsaugoti tauriausio putojančio vyno šampano pavadinimą.
XIX a. daugelis valstybių norėjo turėti savo šampaną, darė putojantį vyną ir taip jį vadino. Tada nebuvo tai draudžiančių tarptautinių susitarimų. Prancūzijos pastangomis Europos Ekonominėje bendrijoje galioja taisyklė, apsauganti šampano kilmės pavadinimą. Kai 1986 m. Ispanija stojo į Europos Sąjungą, ji turėjo pakeisti savo putojančio vyno, iki tol vadinto šampanu, pavadinimą. Dabar ispaniškas putojantis vadinasi cava.
Ukrainoje iki šiol daromas putojantis vynas vadinamas šampanu, o Kryme daroma daug madeira, portveinu, kagoru vadinamais vynų. Jei Ukraina kada nors norės įstoti į Europos Sąjungą, ji nebegalės taip vadinti. Tai gali atsitikti ir anksčiau, nes Prancūzija ir Europos Sąjunga kels tą sąlygą, jei ekonominis bendradarbiavimas stiprės.
Taip ir atsitiko. Štai naujausi pranešimai: 2011 metais ES ir Ukrainos pasirašomoje laisvos prekybos sutartyje numatyta, kad nuo 2012 m. Ukrainos vyndariai turės pakeisti minėtų produktų pavadinimus. José Manuel Pinto Teixeira, ES misijos Ukrainoje vadovas, sako, kad Ukraina tam labai priešinosi, tai buvo vienas sunkiausių sutarties punktų. (Ar Ukrainoje vartotojai atpras vadinti senoviškai, sunku tikėtis, bet oficialus pavadinimas bus kitas. Koks – turės patys sugalvoti.) Panašiai bus ir Rusijoje, jeigu ji norės didesnio ekonominio bendradarbiavimo su ES. Niekur nesidės.
Matydama šią Europos tradiciją, Vengrija nuo 1960-ųjų metų pradėjo rūpintis, kad Tokajaus pavadinimas priklausytų tik jai, kad vienas iš geriausių pasaulio vynų, Vengrijos nacionalinis turtas ir pasididžiavimas, rinkoje nebūtų maišomas su kitais. Tuo metu Prancūzijoje Elzase buvo daromas vynas Tokay d‘ Alsace, Italijoje Friuli -Venecija –Džiulija regione Tocai arba Tocai Friulano, Venecijos srityje Tocai Italico arba Tocai Rosso, Slovėnijoje Tocaj, Australijoje Tokay.
Prancūzija ilgai nesispyrė. Kadangi tas vynas Tokay d‘Alsace daromas iš vynuogės Pinot gris, tai pasirinktas naujas pavadinimas Tokay Pinot gris. Mainais už tai Vengrija turėjo atsisakyti pavadinimo „Medoc‘ raudoniems Egerio vynams ir pavadinimo „Konjak“ Lonchid brendžiui. Dėl to Vengrija sutiko, bet dėl Tokay Pinot gris – ne. Jokios užuominos apie Tokajų prancūziškame vyne neturėjo likti! Prancūzija nusileido. Dabar tas Elzaso vynas vadinasi Pinot gris.
Slovėnija savo vyno pavadinimą pakeitė į Sauvignonasse. Australija pakeitė į Muscadelle (Tokay). Kadangi Australija nėra ES narė, Vengrija sutiko su tuo, kaip su pirmuoju žingsniu.
Liko įnirtingas ginčas su Italija, kuri nenorėjo nieko keisti. Jos argumentai buvo, kad vengriškas Tokajus ir itališkas Tocai Friulano labai skiriasi: vengriškas – auksinės spalvos desertinis, o itališkas – blyškiai gelsvas sausas. Net ir kai kurie pasauliniai vyno autoritetai, pvz. Jancis Robinson prijautė italams. Kažin ar būtų prijautę atvirkštiniu atveju, jeigu vengrai pradėtų daryti kokį nors vengrišką Chianti.
Italija visada kietai gina savo interesus. Štai Pietų Afrikos Respublikoje vyndariai pradėjo daryti grapą. Kol darė sau, triukšmo nebuvo. Bet kai pasiūlė pasaulio rinkai, Italija paprašė ES pagalbos, nes pavadinimas „grapa“ priklauso tik Italijai. Nors PAR nėra ES narė, bet norėdama laisvos prekybos sutarties, sutiko su Italijos reikalavimu. PAR gali daryti vynuogių degtinę, bet vadinti ją grapa negali.
Tačiau mažoji Vengrija nepasidavė. Ginče su Italija 1993 m. Hagos Tarptautinis teismas jai vienai pripažino teisę į pavadinimą „Tokaj“. Remiantis šia nutartim, 2007 metai buvo paskutiniai seno pavadinimo naudojimui Italijoje. Nuo 2008 m. naudoti ir nurodyti etiketėse Tocai Friulano, Tocai Italico, Tocai Rosso draudžiama. Daugybė italų vyndarių su tuo nesutinka, bet vistiek eksportuoti tokių vynų negali. Vietoje Tocai Friulano siūloma vartoti pavadinimą Friulano, vietoje Tocai Italico arba Tocai Rosso – pavadinimą Tai.
Atrodo, dabar Vengrijai nebėra rūpesčių dėl Tokajaus. Bet atsirado naujų. 1993 m. nepriklausomybę įgijusi Slovakija pradėjo prekiauti vynu su Tokajaus pavadinimu. Mat, jos teritorijoje yra dalis Tokajaus regiono. 1920 m. Trianono sutartimi, sugriuvus Austro –Vengrijos imperijai, nuo Vengrijos buvo atskirta anksčiau prie jos prijungta Slovakija. Keturi Tokajaus regiono kaimai liko Slovakijoje. Būtent dėl juose daromo vyno šiandien ginčijasi Vengrija ir Slovakija.
2008 m. abi šalys sutarė, kad Tokajus yra neįkainojamas istorinis paveldas, už kurį atsakingos abi. Vengrija pripažino, kad Slovakija turi 565 hektarus Tokajaus regiono. Slovakijai leista naudoti vyno pavadinimą slovakų kalba: Tokajsky, Tokajske, Tokajska. Tačiau po metų Slovakija pareikalavo, kad jos dalis būtų išplėsta iki 908 hektarų. Tada Vengrija atšaukė susitarimą ir pakeitė savo vyno pavadinimą: vietoj Tokaji – ėmė naudoti Tokaj. 2010 m. ES klasifikavo tą Slovakijai priklausantį rajoną kaip Tokajaus vyno regioną ir leido naudoti pavadinimą Tokaj, kaip Vengrijoje. Vengrijos Žemės ūkio ministerija vėl kreipėsi į teismą. Procesas tęsiasi.
Ši nenuilstanti ilgametė Vengrijos kova dėl vieno iš trijų garsiausių pasaulio desertinių vynų prekės ženklo mums, daug praradusiems stojant į ES, yra pavyzdys, kaip reikia saugoti ir ginti savo šalies vertybes, nežiūrint kiek didelis ir galingas yra priešininkas.
