„Lėto maisto judėjimo“ įkūrėjas italų žurnalistas, maisto bei vyno ekspertas Carlo Petrini niekada nevalgė greitojo maisto užeigoje. Sykį apsilankęs ten iš smalsumo jis pasibaisėjo greitojo maisto konvejeriu ir patiekalais: su hormonais ir pesticidais užauginti, perdirbti produktai, prikimšti cheminių priedų. Todėl kai 1986-aisiais „McDonald`s“ tinklas sumanė atidaryti naują restoraną Romoje, tikro italo nervai neišlaikė: juk tai – vulgari invazija ne tik į gilių šaknų Italijos virtuvę, bet ir į šeimas vienijančią bendrų pietų tradiciją, ilgametę bendravimo kultūrą. Galop – greitas maistas yra nesveikas!

Teisė į skonį

Itališku identitetu susirūpinęs žurnalistas kartu su keliais bendraminčiais surengė protesto demonstraciją, o netrukus įkūrė „Lėto maisto judėjimą“ (Slow food movement). Šis charizmatiškas, plačiai besišypsantis, energingai gestikuliuojantis, maisto Don Žuanu vadinamas žmogus savo patriotinę veiklą laikė viso labo žaidimu nė nenujausdamas, kokį mastą ji įgaus. Vos po trejų metų Paryžiuje Petrini organizacija tapo „Tarptautiniu lėto maisto judėjimu“, paskelbdama savo misiją – ginti teisę į skonį.

Po daugiau nei dvidešimties metų, Petrini sumanytas judėjimas turi savo padalinius daugybėje šalių, o prijaučiančiųjų – net 122 šalyse. Centrinis organizacijos biuras įsikūręs Italijoje, Pjemonto regiono miestelyje Bra. Čia darbuojasi apie šimtas žmonių. Organizacija turi savo leidyklą „Slow Food Editor“, leidžiančią įvairią literatūrą lėto maisto temomis, vyno žinynus bei žurnalus „Slow“ ir „Slowfood“. Ji remia kasmetinę skonio mugę Turino mieste, inicijavo Gastronomijos mokslo universiteto įkūrimą.

Lietuviškojo lėto maisto judėjimo užuomazgos slypi augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacijoje „Viva Sol“, kurią 2006m. Dargužių kaime subūrė žinomas sūrių gamintojas Valdas Kavaliauskas. Jos pagrindinis tikslas – plėtoti ryšius tarp miesto ir kaimo žmonių, kuriems svarbus sveikas gyvenimo būdas, solidari ekonomika, pagarba žmogui ir gamtai.

„Ši asociacija kelia „Lėto maisto judėjimui“ artimus uždavinius, tačiau pagalvojome, kad verta tapti tarptautinio tinklo dalimi. Juk ta organizacija turi milžiniškos darbo patirties, metodikų, literatūros, informacijos, ir tais lobiais mielai dalijasi su naujais nariais, – pasakoja vienas „Viva Sol“ dalyvių ir „Slow Food Vilnius konvivium“ įkūrėjų Dainius Juozaitis. – Šių metų pradžioje kreipėmės dėl narystės ir buvome priimti. Taigi “Viva Sol“ ir „Slow Food Vilnius“ dabar surėmė pečius.

Sraigės išmintis

Lėto maisto šalininkus visame pasaulyje jungia tas pats simbolis – kukli sraigė. Įdomu, kad viena pirmųjų knygų apie šį sutvėrimą pasirodė 1607m. Italijoje. Jo autorius Francesco Angelita aprašė daugelį sraigių rūšių ir atkreipė dėmesį į tai, ką žmogui būtų pravartu paimti iš tylaus jų gyvenimo. Po ilgų stebėjimų Angelita išskyrė du svarbiausius momentus: išmintingoji sraigė yra lėta, o tai rodo, kad skubėti – kvaila. Antra, jei sraigė savo namelį visur nešiojasi kartu, vadinsi, „namai yra ten, kur yra sraigė“.

Tuo ir remiasi „lėto maisto judėjimo“ filosofija: neskubėk, būk ramus, svetingas, negailėk laiko šeimai, draugams. Svarbu pripažinti maisto teikiamą malonumą, išmokti džiaugtis receptų ir skonių gausa, susigaudyti nacionalinėje maistą auginančių bei gaminančių bendruomenių įvairovėje. Carlo Petrini pasiūlė pridėti dar ir pilietinės atsakomybės jausmą: būtina aktyviai ginti, remti pasaulio maisto bei agrokultūros įvairovę, kad jos nepražudytų industrinis žemės ūkis. Mažiau intensyvi žemdirbystė, paremta vietos tradicijų išmanymu yra vienintelė, teikianti vystymosi viltį skurdžiausiems mūsų planetos kampeliams.

Pradėjęs veikti kaip kultūrinė organizacija, gan greitai „Lėto maisto judėjimas“ tapo aktyvus ir politiškai – užsiima lobizmu Europos Sąjungos prekybos ir žemės ūkio klausimais. Įvairiose pasaulio vietose įgyvendinama kelios dešimtys projektų, padedančių globalizacijos į kampą spaudžiamiems smulkiesiems fermeriams išgyventi.

Profesija – valgytojas

Pirmuosius žingsnius žengianti lietuviška „Lėtojo maisto judėjimo“ atstovybė šiuo metu vysto ir pirmąjį savo projektą „Skonio mokykla“. Viena iš jo koordinatorių Vitalija Pilipauskaitė pasakoja apie maistu besidominčių žmonių susitikimus, kuriuose susipažįstama su Lietuvoje auginamais produktais: „Kiekvienas susiėjimas skiriamas atskiram produktui: kalbame apie jo auginimo, gamybos ypatybes, vertę organizmui. Jau diskutavome apie sėklas bei sėmenis, miltus, riebalus, naminį alų.

Įsitikinome, kad dar daug ko nežinome apie šiuos produktus, bet labai norime sužinoti. Aliejų gausoje pasiklysta dažnas valgytojas, o tokie produktai kaip sviestas, taukai apipinti klaidingais mitais ir baimėmis. Labai smagu, kad į kiekvieną renginį ateina vis daugiau maisto smalsuolių, o ūkininkai, gamintojai mielai atvažiuoja iš įvairių Lietuvos vietų pabendrauti su jų produkcijos valgytojais akis į akį. Vyksta degustacija, pasikeitimas žiniomis ir nuomonėmis.“

Atstovybės aktyvistai yra įvairių profesijų žmonės, turintys darbus, tačiau laisvą laiką skiriantys lėto maisto ir lėtesnio gyvenimo būdo idėjoms. „Juk visi mes valgome, visi norime tai daryti su nauda sau, nepriklausomai nuo to, kokį turime išsilavinimą, kokį darbą dirbame. Mus vienija valgytojo „profesija“, – sako Dainius Juozaitis. – O mes jungiame maisto gamintojus ir jo valgytojus į vieną bendruomenę, kurioje abi pusės pasitikėtų viena kita. Kai vartotojas asmeniškai pažįsta ūkininką ar gamintoją, nelieka vietos apgaulei, nesąžiningai gamybai.“

Kas stiprina ekonomiką

„Ateities Lietuvą matau kaip žalią ir natūralią šalį. Daug lietuvių išgyvena neva esame atsilikę, „nesukultūrinti“, bet, mano galva, tai yra mūsų privalumas, kurį turėtume puoselėti. O „Lėto maisto judėjimas“ neapsiriboja tik maistu, jis keičia visą šiuolaikinio gyvenimo būdą,“ – teigia Vitalija Pilipauskaitė. Ji tikisi, kad Lietuvos atstovybei sustiprėjus bus žengtas ir kitas žingsnis lėtėjimo link, kuris Vakaruose jau yra realybė, tai – lėti miestai.

1999m. Bra ir dar trys Italijos miestai paskelbė ultimatumą beprotiškam greičiui, stresui ir laikrodžio diktatui. Taip gimė judėjimas „Lėtas miestas“ (Citta Slow). Tokių miestų skaičius pasaulyje jau priskaičiuojama per aštuoniasdešimt. Juo tapti gali bet kuris miestas, kurio gyventojų skaičius ne didesnis nei 50 tūkst.

Šio judėjimo manifeste išvardinta per pusšimtį įsipareigojimų, tarp kurių yra triukšmo ir eismo sumažinimas, gamtą tausojančios technologijos, daugiau pėsčiųjų bei žaliųjų erdvių, vietos ūkininkų, jų produkcija prekiaujančių parduotuvių, tradicijų puoselėjimas ir kt. Bra mieste uždraustas eismas senamiesčio gatvėmis, neliko griozdiškų prekybos centrų, agresyvaus neoninio gatvių apšvietimo. Čia karaliauja maži šeimos verslai. Stiprėja ekonomika, mažėja bedarbių, mat kylantis aukštos kokybės maisto prekių poreikis formuoja ir pasiūlą. Bra mieste dygte pridygo naminių dešrų, rankų darbo šokolado ir pan. parduotuvėlių.

Ar nemanote, kad panaši raida galėtų būti viena iš kertinių Lietuvos nacionalinių idėjų, kurių taip kankinamai ieškome visur, tik ne savyje?