Pirmoji gira – iš sugadintų grūdų
Viena iš giros atsiradimo versijų byloja, kad duonos kepykloje atsitiko nelaimė: nerūpestingai palikti grūdai sudrėko, sudygo ir ėmė rūgti. Tada kepėjas, bandydamas išgelbėti padėtį, puolė džiovinti grūdus, o išdžiovinęs juos (sudygusius!) sumalė į miltus.
Aišku, iškepti duonos iš tokių miltų buvo neįmanoma, tačiau išėjo puikus salyklas. Meistro fantazija išgelbėjo, atrodo, beviltišką situaciją: užuot iškepęs duonos, jis pagamino sotų ir skanų skystimą. Netikusius miltus užpylęs verdančiu vandeniu ir leidęs mišiniui „išsivaikščioti“, kepėjas pateko į kulinarijos istoriją kaip pirmasis žmogus, pagaminęs girą...
Vėliau gira buvo pradėta gaminti ne tik iš ruginio ar kvietinio salyklo, bet ir iš paprasčiausių ruginių džiūvėsėlių su mielių raugu. Atsirado ir vaisių gira su obuoliais ar kriaušėmis, uogų gira iš serbentų, aviečių ar spanguolių, medaus gira su įvairiausiais prieskoniais. Bėgant laikui girą imta vadinti pačiais įvairiausiais vardais, atsirado gausybė jos rūšių: saldi, rūgšti, lietuviška, rusiška, lenkiška, naminė, su razinomis, baltoji, aromatinė ir t. t.
Statinaitė už rublį
Dažniausiai teigiama, kad giros gaminimo menas mus pasiekė iš senovės Graikijos. Tačiau kai kurie istorikai yra linkę manyti, kad gira – tikras slaviškas gėrimas. Savo įsitikinimą jie grindžia tuo, kad giros pėdsakų aptinkama kasinėjant senuosius Pietų Uralo miestus, kurių amžius siekia šimtus metų iki mūsų eros.
Pirmuosius dokumentais patvirtintus liudijimus apie giros vartojimą galima rasti vienuolio Nestoro metraščiuose: čia pasakojama, kad Rusios krikšto metu (X amžiuje) visi buvo vaišinami daržovėmis, alumi, medumi ir gira. Iš to galima spręsti, kad gira buvo žinoma ir populiari jau gerokai seniau, nei Nestoras rašė savo metraščius.
Rusijoje meilė girai nepaisė priklausomybės kuriam nors socialiniam sluoksniui: valstiečiai ją gerdavo vietoj vandens, o bajorai bei kiti kilmingieji labai dažnai užjūrio vynus taip pat iškeisdavo į įprastą ir mielą girą. O garsusis keliautojas ir avantiūristas Kazanova, apsilankęs Rusijoje, apie girą savo dienoraštyje užsirašė: „Jie turi nuostabų gėrimą, kuris gerokai pranoksta Konstantinopolio šerbetą. Tarnams, nepaisant jų gausybės, neliepia gerti vandens – duoda šio lengvo, malonaus skonio maistingo gėrimo. Be to, jis – labai pigus: už vieną rublį gauni visą statinaitę.“
Kaip gira tapo alumi...
Jusdami šio gėrimo svarbą Rusijoje, rusų mokslininkai nuo seno tyrinėjo giros atsiradimo istoriją, jos reikšmę nacionalinėje virtuvėje ir pan. Dar 1913 m. giros žinovas, karo gydytojas V. Sotnikovas teigė, kad giros kilmė – ne rusiška. Jis įrodinėjo, kad gira buvo žinoma dar senovės Egipte. Tiesa, tada gaminto gėrimo pavadinimas buvo kitoks, nors iš esmės tai buvo pati tikriausia gira...
Lotyniškas egiptiečių gėrimo pavadinimas „zythus“, graikiškas „cythos“ dažniausiai yra verčiami kaip „alus“, tačiau daugelis mokslininkų pritaria, kad tai buvusi gira. „Cythos“ vėliau nukeliavo į Vokietiją ir tapo „Cider“ arba „Zieder“.
Taigi apie šį seną gėrimą rašė Herodotas, Teofrastas, jis buvo žinomas ir žydams: štai Mozė esą uždraudė dvasininkams gerti vyną ir „sikerį“. Pastarasis ir buvo gira. Apie girą kalbama ir Korane. Čia ji vadinama „sacaron“, tarsi rodančiu gėrimo kilmę iš saldaus daikto...
Gira Lietuvoje
Gira nuo seno buvo populiari ir Lietuvoje. Mūsų protėviai gamindavo ir vartodavo įvairių rūšių girą. Dabar mūsų kulinarijos istorija suskaičiuoja daugiau kaip 100 originalių giros receptų. Kai kurie iš jų siekia XVI amžių. Mūsų kulinarijos istorijoje aprašomi giros iš vaisių, uogų, sulos ir sulčių receptai. Be to, yra įvairiausių žiedų ir pumpurų, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonos, meduolių ir pieno giros receptų. Pagal gamybos technologiją giros yra skirstomos į miltines, keptines, virtines, duonines ir vaisines.
Girą gausiai vartodavo Lietuvos karaliai, kunigaikščiai, bajorai, miestelėnai, amatininkai, dvasininkai, ji buvo naudojama ne tik troškuliui numalšinti, bet ir kaip maistas baudžiavos metais. O jaunos lietuvaitės, norėdamos, kad jų veido oda ilgiau būtų skaisti, stangri, lygi ir be raukšlių, ne tik gerdavo girą, bet ir joje maudydavosi.
Tikra senoji lietuviška gira paprastai būdavo rūgštoko skonio. Pagrindinis bruožas, skiriantis lietuvišką girą nuo kitų tautų giros, buvo tai, kad lietuviška gira būdavo gaminama iš raugintos sulos, raugintų agurkų, burokėlių, kopūstų, obuolių rūgštymo arba užpilant vaisius ar uogas šaltinio arba virintu ir ataušintu pelkių vandeniu. Kartais rūgimui pagreitinti į girą buvo dedama šiek tiek medaus ir giros raugo. Tikra lietuviška gira buvo gaminama be mielių ir cukraus.
Ne tik atsigerti
Giros gydomosios savybės žinomos jau seniai. Ja buvo plaunamos sunkiai gyjančios žaizdos, gydomos peršalimo ligos, vandenligė, įvairūs virškinamojo trakto sutrikimai.
Anginos ir peršalimo ligų profilaktikai ypač tinka medaus gira. Liaudies medicinosžinovai teigia, kad vartojant giros greičiau suauga lūžę kaulai, pagerėja inkstų ir kepenų veikla. Medicinos tyrimai rodo, kad gira gerina apetitą ir virškinimą, aktyvina virškinimo liaukų veiklą, stimuliuoja skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, išvalo iš organizmo galutinius maisto apykaitos produktus.
Giroje yra laktatų, todėl jos poveikis panašus į kefyro, išrūgų ar kumyso. Gira tinka ir tiems, kas skundžiasi širdies kraujagyslių, nervų, raumenų ligomis. Tokiems žmonėms rekomenduojama gerti razinų girą, nes joje gausu fiziologiškai aktyvaus mikroelemento kalio. Na, o kamuojant neurozei, nemigai ar hipertonijai patariama vartoti mėtų giros. Norintiesiems suliesėti į pagalbą gali ateiti burokėlių gira. Ji – svorio mažinimo lyderė.
Giroje yra kalcio, magnio ir B grupės vitaminų. Todėl dirbant sunkų fizinį darbą gira padeda sumažinti nuovargį, suteikia jėgų. Ne veltui anksčiau giros su savimi būtinai turėdavo lauko darbus dirbantys valstiečiai ar į mūšį einantys kariai.