Ačiū viduramžių selekcininkams...
Kad ridikai buvo žinomi dar senovės Egipte, sprendžiama iš įrašų Cheopso piramidėje. Egiptiečiai iš ridikų sėklų spausdavo aliejų ir naudodavo jį ligoniams gydyti. Iš Egipto ridikai pateko į senovės Graikiją ir Romą. Čia švenčių metu jie buvo aukojami dievui Apolonui. Taigi Europoje ridikai pasirodė labai seniai.
Beje, panašų į egiptietišką aliejų iš ridikų sėklų gamino ir senovės Kinijos gyventojai. Didžiulio, 15–17 kg, ridiko liekanų buvo rasta ir Japonijoje. Todėl neatsitiktinai kita ridikų kilmės versija teigia, kad į Europą juos atvežė garsusis keliautojas Markas Polas.
Šiandien mus kiekvieną pavasarį džiuginantys ridikėliai – labai artimi ridikams, tačiau jų istorija gerokai trumpesnė. Spėjama, kad ridikėliai atsirado viduramžiais, kai išradingi selekcininkai išvedinėjo naujas ridikų rūšis.
Pavasarinio stalo puošmena
Ridikėliai turi galybę giminaičių – jų kone 3 tūkstančiai. Trečdalis iš jų – nuodingi. Tačiau tarp „gerųjų“ giminaičių ir visos kopūstų rūšys, ir garstyčios, ir krienai. Taigi artimiausi ridikėliui – ridikas ir ropė.
Tačiau, skirtingai nei balta ar juoda ropė, ridikėliai gali būti raudoni, raudoni su baltu galiuku, balti, pilki, alyviniai, rudi ar net geltoni. Todėl jie – ne tik puikus pavasarinis skanėstas, bet ir stalo puošmena.
Ir nors parduotuvėse dabar galime nusipirkti pačių įvairiausių daržovių, ankstyvą pavasarį visos jos arba atvežtinės, arba šiltnaminės. O štai ridikėlis – bene pirmoji pavasarinė daržovė, užauganti natūraliomis sąlygomis.
Vos tik atitirpsta dirva, juos jau galima sėti. Ridikėliai lengvai ištveria nedideles šalnas. Jiems netgi patinka, kai spusteli šaltukas – vėsiai augantys ridikėliai būna malonesnio, švelnesnio skonio. Ir subręsta jie labai greit: 3–4 savaitės, ir galima džiaugtis pirmuoju derliumi.
Žinoma, ridikėlius galima užsiauginti ir rugpjūtį ar rugsėjį, bet tuomet jie tikrai neatlaikys konkurencijos su kitomis daržovėmis.
Vertinga „šaknis“
Ridikėlių pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „radix“, reiškiančio „šaknis“. Ridikėlių skonis priklauso nuo jų rūšies: vieni švelnesni, kiti – aštrūs. Tai lemia ridikėliuose esančios medžiagos – gliukozidai. Ridikėliai vertingi kaip vitaminų, mikroelementų bei ląstelienos šaltinis. Juos ypač svarbu valgyti dabar, kai organizmui ypač trūksta vitaminų. Čia gausu vitaminų С, В1, В2, РР.
Žinoma, apelsinuose ar juoduosiuose serbentuose vitaminų daugiau, tačiau pavasarį ryšelis ridikėlių vitamino C kiekiu gali atstoti pusę citrinos, tris pomidorus ir net dešimt slyvų. Na, o B grupės vitaminai (ypač B1) padeda nugalėti pavasarinį dirglumą, nuramina nervus. Ridikėliuose esantis karotinas lygina ir gražina odą, kalcis saugo mūsų kaulus, o fluoras – dantis. Sultingi švieži ridikėliai – puiki ėduonies profilaktikos priemonė.
Ridikėliuose daug kalio, natrio, geležies, chloro, todėl jie gali pakeisti druską įvairiuose patiekaluose ir jų nereikia papildomai sūdyti.
Egipto faraonai buvo teisūs...
Dar iš Egipto faraonų laikų išlikę pastebėjimai, jog ridikėliai gerina regėjimą bei „valo“ smegenis. Iki šiol liaudies medicina tikina, kad ridikėliai suteikia aiškumo mąstymui, „atveria“ smegenų ląsteles, kuriose kažką užfiksavo atmintis, o dabar reikia prisiminti tą informaciją. Šioje daržovėje daug geležies, kuri reikalinga tam, kad kraujas pakankamai aprūpintų smegenis deguonimi ir nuovargį keistų protiniu pajėgumu. Prie to prisideda fosforas ir kiti junginiai. Ypač ridikėliai reikalingi vaikams paauglių „siautėjimo“ laikotarpiu ir prieš egzaminus.
Dėl geležies gausos ridikėliai labai padeda kraujodaros procesui, padidina hemoglobino kiekį kraujyje. Ridikėliuose esančios maistinės skaidulos padeda pašalinti iš organizmo cholesterolio perteklių, suaktyvina žarnyno peristaltiką, mažina riziką susirgti ateroskleroze. Ridikėliai malšina kosulį, gydo reumatą, padeda šalinti inkstų akmenis.
Ridikėliai gerina apetitą. Juose esantys fermentai padeda organizmui geriau pasisavinti baltyminį maistą, pagreitina medžiagų apykaitą. Tai ypač svarbu nutukusiems, diabetu ar podagra sergantiems žmonėms. Tačiau ridikėlių nerekomenduojama valgyti sergantiems opalige, skrandžio, žarnyno ar kepenų uždegimu, širdies ligomis.
Liaudies medicina nuo seno vartojo ridikėlių sultis skaudamoms vietoms įtrinti, tačiau gerti tokios sultys netinka – jos karčios ir aitrios. Tiesa, ridikėlių sultis galima maišyti su morkų, salierų sultimis, medumi – tada jos tinkamos astmai, bronchitui, gripui ir kitoms peršalimo ligoms gydyti.
Ridikėlis valgomas visas!
Ridikėliai – vertinga ankstyvoji daržovė, vartojama salotoms gaminti ir kaip prieskonis. Ridikėliai valgomi tik žali ir patys vertingiausi yra nepjaustyti. Ridikėliai tiesiog nuplaunami, nukerpama „uodegytė“ ir lapeliai. Dažnai patiekiant ridikėlius rekomenduojama palikti kelis mažiausius lapelius. Už jų patogu paimti, o, be to, taip patiekti ridikėliai lėkštėje atrodo puošniau. Truputėlis druskos, riekė juodos duonos su sviestu, traškus ridikėlis – ir supranti, kad jau pavasaris!
Beje, kas sakė, kad valgomos tik ridikėlių šaknelės? Ridikėlis valgomas visas! Ankstyvą pavasarį jauni kai kurių rūšių ridikėlių lapeliai gali būti naudojami salotoms gaminti, o beveik visų ridikėlių lapeliai gali būti verdami ir troškinami kaip kopūstai. Šio augalo lapai be reikalo dažnai išmetami, nes yra labai maistingi: juose beveik dešimt kartų daugiau vitamino C negu šakniavaisiuose. Be to, juose gausu kalcio, geležies, natrio, fosforo, sieros ir kalio. Taigi nors ir nedideliais kiekiais maistui puikiai tinka ankstyviausių veislių lapai.
Smulkiai supjaustytų jaunų ridikėlių lapų rekomenduojama dėti į salotas, padažus, sriubas, garnyrus, virtą ir troškintą mėsą. Yra ir lapinių ridikėlių, kurių anksti pavasarį galima užsiauginti dėžutėse ant palangės. Japonai šiuos augalus vadina „žaliąja jėga“. Ridikėlių lapelių skonis primena mums įprastų šakniavaisių ridikėlių. Lapinių ridikėlių galima įmaišyti į salotas, padažus, jais tinka puošti mėsos patiekalus.