Energija iš žemės gelmių
Medžių sula – tai pavasarinė Dievo dovana, energijos eliksyras, puikus natūralus produktas. Tai savotiškas maistinių medžiagų, susikaupusių medžių šaknyse, tirpalas, nes medžiai iš žemės traukia vandenį su jame ištirpusiais mineralais, angliavandeniais, vitaminais. Pavasarį šis tirpalas ima judėti ir yra perduodamas po žiemos atsigaunančio medžio vainikui. Sula pradeda bėgti, kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki 4–6° C. Tuomet medžio syvai tinkami gerti. Tokia sula bėga 1–3 savaites.
Tamsūs klevų kamienai greičiau įkaista nuo pirmųjų saulės spindulių, todėl klevų sula pradeda tekėti maždaug savaite anksčiau nei beržų. Sulą tekinti galima beveik iš visų medžių, tačiau maistui naudojama tik beržų ir klevų sula, nes kitų medžių syvai yra kartoko skonio. Klevų sula yra saldesnė – ji turi apie 4 proc. cukraus, o beržų – tik apie 1 proc.
Klevai sulos išleidžia mažiau. Iš suaugusio beržo galima prileisti iki 10 kibirų (apie 100 litrų) sulos, nepadarant žalos medžiui. Sulos saldumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausia svarbi medžio augimo vieta – pietiniuose rajonuose sula būna saldesnė. Be to, įtakos turi ir kritulių kiekis bei medžių žiemojimo sąlygos – suloje bus daugiau cukraus po sausos vasaros ir šaltos žiemos. Na, o pagal beržų sulos tekėjimo intensyvumą spėjama, kokia bus vasara. Jei teka daug sulos – bus lietinga, jei mažai – sausa.
Nuo giros iki šampano...
Lietuvoje sulos rinkimas žinomas nuo seno. Ją gerdami, žmonės atsigaudavo po ilgos žiemos, jausdavo artėjantį pavasarį, bundančią gamtą. Mūsų protėviams sula būdavo svarbi atgaivos priemonė iki atsirandant kitiems jėgų atgavimo, maisto šaltiniams. Ne veltui iš senų laikų atkeliavo patarlės: yra sulos – nėra duonos; yra duonos – nėra sulos. Iš tiesų, kai imdavo bėgti beržų sula, žmogus jau pabaigdavo žiemos atsargas ir pristigęs duonos pradėdavo vartoti pavasario gamtos maistą. Ją gerdavo šviežią ir prisiraugdavo vasarai. Mūsų bočiai, žinodami apie gėrimo teikiamą naudą, jį vartojo ne tik troškuliui numalšinti, bet ir sriubai virti, burokams raugti. Senovėje kunigaikščiai ir dvarininkai per puotas stebindavo užjūrio svečius šampanu, baudžiauninkų vyndarių pagamintu iš beržų sulos.
Iki praeito amžiaus pradžios kaime nemažai būdavo pritekinama ir beržų, ir klevų sulos. Dėl saldumo geresne buvo laikoma klevų sula. Tačiau klevų valstiečių aplinkoje buvo mažiau negu beržų, todėl daugiausia gerta beržų sula. Kadangi gėrimas greitai genda, jis buvo raugiamas vasarai. Rauginimui sula būdavo supilama į kubiliukus, dėl skonio įdedama serbentų ar ąžuolo šakelių ir užpilama avižomis, kurios sudygusios laikydavosi paviršiuje ir dengdavo gėrimą nuo dulkių. Kai kada į sulą dėdavo mielių, apynių, ir ji tapdavo panaši į alų. Tokią sulą vėsioje vietoje išlaikydavo net iki šienapjūtės. Sula pagirdydavo užklydusį pakeleivį, per vasaros darbymečius išrūgusia sula malšindavo troškulį, ąsotį raugintos sulos nešdavo su lauknešėliu į laukus šienpjoviams, nes papusryčiavę ir atsigėrę šio energijos eliksyro, jie vėl naujomis jėgomis kibdavo į darbą. Sulą naudodavo ir šaltibarščiams gaminti. Beje, prieškario Lietuvoje buvo pagalvota ir apie miesto gyventojus, kuriems A. Smetonos laikais buvo gaminama ir parduodama „Sulinė” – raugintas sulos gėrimas.
Ne tik gėrimas, bet ir vaistas
Beržų ir klevų suloje yra labai daug žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Be to, ji atsiranda tokiu metu, kai organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl yra ypač naudinga. Suloje gausu angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Tokiuose medžio syvuose yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, saponinų, fitoncidų.
Taigi sula – ne šiaip paprastas gėrimas. Tai vaistas, padedantis iš organizmo pašalinti akmenis, toksinus, šlakus, druskas ir kitas kenksmingas medžiagas. Sula gydo inkstų akmenligę, gerina sergančiųjų reumatu, tuberkulioze savijautą. Sula reguliuoja medžiagų apykaitą organizme, jį stiprina. Tvirtinama, kad sula padeda atsinaujinti raumenų ir kaulų audiniams, todėl ji nuo seno naudojama plaukų ir odos priežiūrai. Sulą patariama gerti nusilpusiems žmonėms, sergantiesiems angina, furunkulais, negyjančiomis opomis. Sulos kompresai dedami ant žaizdų, kaip kosmetinė priemonė sula naudojama veido vonelėms ruošti.
Kad berželis „verktų“ tik iš laimės...
Neprotingas sulos tekinimas gali pakenkti medžiui. Juk medis, iš kurio tekinama sula, neišvengiamai praranda daug maisto medžiagų. Nuolat ir ilgai kankinami medžiai auga lėčiau, jų šakos būna trumpesnės, lapai smulkesni. Dėl to sumažėja ir visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, nežalojant medžių kamienų. Rekomenduojama pasirinkti menkesnius palaukės beržus ar beržynus, kuriuos numatoma iškirsti. Nereikėtų žaloti medžių parkuose, skveruose ar kituose apsauginiuose želdiniuose.
Lietuvoje komercine beržų ar klevų sulos gavyba neužsiimama, todėl grėsmės medžiams nekyla. Dažniausiai savo reikmėms beržų sulą leidžia tik Lietuvos kaimų gyventojai. Tačiau net leidžiant sulą savo reikmėms dera pasirūpinti, kad nebūtų padaryta žalos medžiui.
Sulą galima leisti nutirpus sniegui iki išsprogstant pumpurams. Be to, žinotina, kad iš beržų, nedarant jiems žalos, sulą galima saikingai tekinti tik apie 10 metų. Norint teisingai nuleisti sulą medžio negalima įpjauti ar gręžti giliau nei 3–4 centimetrus. Tokio gylio ir 1 cm pločio skylutę patogiausia išgręžti rankiniu grąžtu arba peiliuku atsargiai įpjauti tokiame aukštyje, kad apačioje tilptų kibiras arba stiklainis. Rekomenduojama skylutę gręžti kuo arčiau žemės šiaurinėje kamieno pusėje. Po to, po skyle į kamieną įkalamas medinis arba skardinis latakėlis, kuriuo sula galės tekėti į indą.
Indą su sula reikėtų uždengti, kad į jį neprilytų ir neprikristų įvairių vabalėlių. Pavojingiausios yra skruzdėlės, nes jos labiausiai „veržiasi“ paplaukioti suloje.
Nustojus tekinti sulą, skylę būtina užkimšti mediniu kaiščiu ir aptepti moliu ar sodininkų tepalu. Tinkamai nesutvarkius skylės, sula po truputį vis lašės, prasidės rūgimo procesas ir medis ims pūti. O gerai sutvarkius skylę po kelerių metų nebeliks net žymės, iš kur tekėjo sula.
Sulos receptų rasite čia