Vynuogių ornamentai ant amforų šukių

Vynuoges žmonės augino nuo seniausių laikų beveik visame pasaulyje. Archeologiniai radiniai liudija, kad vyndarystė buvo kultivuojama jau prieš 6–7 tūkst. metų Egipte, Asirijoje, Babilone, Centrinėje Azijoje. Vienos iš seniausių žinių apie vynuoges atkeliavo iš Gruzijos. Ten rasti amforų fragmentai, papuošti vynuogių ornamentais, datuojami apie 6000 m. pr. Kr.

Pirmieji duomenys rodo, kad vynuogės buvo auginamos vyndarystei. Vynmedžiai minimi daugelyje senovinių dokumentų, jų paplitimą įrodo archeologiniai radiniai. Vynmedžiai buvo gerai žinomi senovės Egipte ir Izraelyje, ir tai minima Senajame Testamente. Vynuoges augino ir vyną gamino Egipto ir Mesopotamijos civilizacijos, tai buvo žinoma daugelyje senųjų kultūrų, paplitę senovės Persijoje, Viduržemio jūros kraštuose.

Įrodymų, liudijančių, kad mūsų protėviai nuo senų laikų gamino vyną, rasta prie Tigro ir Eufrato upių, pietinėje Kaukazo dalyje, prie Nilo, o vėliau ir Palestinoje. Sprendžiant iš archeologinių radinių, ir šumerų kultūroje vynuogės bei vynas buvo viena iš didžiausių brangenybių. Šumerų vyndarystės dievas buvo Enlilis – vyndarystė buvo viena iš daugybės jo dieviškųjų funkcijų. Šumerų epe apie jį kalbama: „...palmių giraites ir vynuogynus privertė gausiai duoti vyną ir midų.“

Romos imperijoje vynuogės visur lydėjo kolonistus ir legionierius. Vėliau vynmedžius platino krikščionys, nes liturginėms apeigoms buvo reikalingas vynas.

Kitame pasaulio krašte, Kinijoje, remiantis senais padavimais, 2000 m. pr. Kr. buvo pagamintas pirmasis vynuogių vynas. 1122 m. pr. m. e. šaltiniuose yra tiesioginių nuorodų, kad vynuogės Kinijoje tuo metu buvo gausiai auginamos. Šansi ir Šensi provincijose vyną gėrė taip gausiai, kad tai net sukėlė neramumų. Taip pat seniai kaip Kinijoje vynmedžiai auginami ir Japonijoje.

Įdomu, kad žinių apie vynuoges randama net vikingų istorijoje. Sagoje apie vikingą Leifą Eriksoną, apie 1000 m. atradusį Grenlandiją, pasakojama, kaip jo palydovai, išsilaipinę nežinomoje žemėje, išėjo pasižvalgyti. Vienas iš jų vakare grįžo girtas – jis prisivalgė saulėje susifermentavusių laukinių vynmedžių uogų. Tą žemę vikingai pavadino Vinlandu...

Kur slypi Hipokrato tiesa?

Garsusis graikų gydytojas Hipokratas teigė, kad vynuogių sultys ir motinos pienas yra lygiaverčiai produktai savo maistingumu ir nauda žmogaus organizmui. Kodėl tiek garbės suteikiama, regis, paprastai uogai?

Vynuogės – išties unikalios uogos, ypatingos ne tik išskirtiniu skoniu, bet ir chemine sudėtimi. Tai tikras žmogaus organizmui reikalingų cheminių medžiagų lobis. Mokslininkai vynuogėse yra aptikę apie 150 biologiškai aktyvių medžiagų. Vynuogėse gausu angliavandenių, cukraus (18–20 proc.), organinių rūgščių (citrinų, rūgštynių, obuolių, vyno ir kt.), kalio druskų, kalcio, magnio, geležies (0,5–0,6 mg proc.), kobalto, pektinų, rauginių medžiagų, provitamino A, vitaminų C, P, PP, B grupės vitaminų, nemažai folio rūgšties, sėklose – aliejų. Vitamino C yra daugiau vynmedžių lapuose negu vaisiuose.

Priklausomai nuo vynmedžių rūšies ir veislės, vynuogių cheminė sudėtis skiriasi. Vynuogėse ypač daug kalio, todėl šios uogos pirmiausia praverstų širdininkams. Tačiau jų rekomenduojama valgyti ir sergantiesiems mažakraujyste, mat vynuogės didina eritrocitų kiekį ir hemoglobino lygį kraujyje, normalizuoja kraujo ląstelių santykį, stimuliuoja kaulų čiulpų funkcijas.

Ypač naudingos ir maistingos yra vynuogių sultys: 1 litras vynuogių sulčių kaloringumu prilygsta 1,5 litro obuolių arba persikų sulčių, 650 g jautienos arba 1 kg žuvų. Naudingos net neprinokusių vynuogių sultys – jos puikiai mažina karštį. Energija, kurią gauna žmogus, suvalgęs 1 kg vynuogių, siekia net 800 kcal. Tad 4 kg šviežių vynuogių ar 1 kg razinų gali suteikti energijos visai dienai. Taigi teisus buvo Hipokratas...

Ne tik vynui gaminti

Vynuogės mėgstamos ne tik dėl išskirtinių maistinių savybių. Kekė šių uogų gali papuošti bet kokį stalą, jos puikiai tinka vartoti šviežios, yra nepamainoma daugelio desertų ir kitų patiekalų sudedamoji dalis.

Didelė vynuogių rūšių įvairovė (jų yra apie 700) leidžia džiaugtis puikaus skonio vynuogėmis ir aukštos kokybės vynais. Stalo rūšių vynuogės, vartojamos maistui, yra labai gražios. Vyninės rūšys nėra tokios išvaizdžios – čia svarbiausia išskirtinis aromatas. Skirtingi regionai pasirinko auginti skirtingų rūšių vynuoges. Didelę įtaką tam turėjo regionų papročiai, religija ir tradicijos. Štai Centrinė Azija, kur religija draudžia vartoti alkoholį, garsėja stalo rūšių vynuogėmis, o vyninių rūšių vynuogės čia beveik neauginamos.

Įdomu, kad būdami skirtingų skonių ir poreikių beveik visi žmonės mėgsta vynuoges. Psichologai, atlikę tyrimus, paskelbė, kad net 99 proc. moterų teigia mėgstančios vynuoges! Galbūt todėl tiek daug įvairiausių patiekalų, pradedant užkandžiais, salotomis ir baigiant desertais, yra gaminama su vynuogėmis.

Vynuoges tinka patiekti kartu su pelėsiniais sūriais, rūkytomis žuvimis, paukštiena, veršiena, kiauliena. Salotose šios uogos puikiai dera su riešutais, šaltai rūkytais ir vytintais mėsos gaminiais, agurkais, salierais, sūriu. Vynuogės ir įvairių sūrių rinkinys – puikus sprendimas vakarui su taure vyno. Konservų pramonė vynuoges marinuoja. Jos puikiai tinka garnyrui prie keptos žvėrienos ar kitų mėsos patiekalų.

Vynuogės dažnai naudojamos kepiniams, iš jų gaminami sirupai, verdamos uogienės, drebučiai, kompotai. Šaldytos besėklės vynuogės puikiai pakeičia gėrimus atšaldančius ledukus. Ką jau kalbėti apie džiovintas vynuoges – razinas, kurias mitybos specialistai priskiria prie vienų iš sveikiausių maisto produktų. Beje, razinų kaloringumas, palyginti su šviežiomis vynuogėmis, yra 4–5 kartus didesnis.

Tačiau jeigu nusprendėte, kad vynuogės tinka visur ir visuomet, atminkite, kad pieno produktai – prasti vynuogių sąjungininkai. Jei iš pradžių pasilepinsite vynuogėmis, o paskui išgersite pieno – pilve laukite „revoliucijos“. Nepatariama valgyti daug mėlynųjų vynuogių, nes jos gali išprovokuoti galvos skausmą. Ir, žinoma, nepamirškite, kad vynuogės – gana kaloringos uogos.