Vokietijos vynas yra vienas iš dabartinės europinės kultūros amžininkų. Reino upės slėnis vynuogynų auginimo vieta tapo Romos legionų kareiviams tvirtai įžengus į maištingų germanų genčių teritorijas. Teigiama, jog kartu su kareivius aptarnaujančiomis gurguolėmis ir armijas amžinai lydinčiais verteivomis į dabartinės Vokietijos teritoriją buvo atgabenti vynmedžiai.
Sakoma, jog vieni seniausiai auginamų ir Viduramžiais populiarūs buvę Elbling vynmedžiai yra atgabenti iš Maltos salos.
Tai tik patvirtina romėnišką vynmedžių atsiradimo Vokietijoje hipotezę, tačiau teisybės dėlei reikia pabrėžti, jog yra mokslininkų, teigiančių, kad Vokietijoje dalis dabartinių vynmedžių tiesiog buvo sukultūrinti iš gamtoje pasitaikančių laukinių vynmedžių.
Ankstyvaisiais viduramžiais Vokietijos vyno kultūros varikliu buvo įvairūs vienuolių ordinai. Savo reikmėms bei prekybai skirtą vyną kai kurie vienuolynai gamino ištisus šimtmečius.
Rheingau regione esančio valstybinis Kloster Eberbach vyno ūkis – anksčiau vyną gaminantis vienuolynas - buvo įsteigtas net 1136 metais. Įvertinant amžių bėgyje menkai kitusį Vokietijos vyno stilių, žodžiai apie šimtametę gamybos patirtį iš šios šalies vyndarių lūpų skamba kaip niekur kitur įtikinančiai.
Maždaug nuo XIII amžiaus vynuogynai išplito beveik visoje Vokietijos teritorijoje, įskaitant šiaurinius regionus iki pat Danijos. Primename, jog Teutonų ordino kryžiaus žygių metu vienas vynuogynas buvo įkurtas net Tilžės apylinkėse, visai greta Lietuvos. Šis maksimalaus vynuogynų išplitimo etapas truko iki pat XVII amžiaus, kuomet dėl cikliško klimato atvėsimo vynuogynai beveik pranyko iš Olandijos, Belgijos, o Vokietijoje ir Prancūzijoje pradėti auginti šiuo metu įprastose teritorijose.
Vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanso metu dėl itin didelio Vokietijos teritorijos susiskaidymo į smulkias kunigaikštystes ar kitaip vadinamas teritorijas vyno gabenimas buvo itin komplikuotas. Kone kas antrame kelių vingyje vietiniai aristokratai buvo pristeigę muitų bei įvairiausių rinkliavų punktų. Dėl didesnių gabenamų svorių gerokai patogesnis upių transportas kentėjo ne mažiau, nes per Reino ir Mozelio upes buvo ištemptos grandinės, trukdžiusios pasprukti muitų nemokančioms baržoms. Ši aplinkybė stabdė vokiško vyno prekybą užsienyje, tačiau ji nenutrūko.
XVII – XVIII amžiuose populiariausias ir brangiausias Vokietijos vynas būdavo gaminamas Reino vynuogynuose. Šiaurės Europos šalyse, Žečpospolitoje, Rusijos Imperijoje bei Anglijoje Reino vynas būdavo geriamas po itin ilgo dešimtmečius trukusio išlaikymo, kuomet jo išvaizda įgaudavo intensyvią tamsaus aukso ar bronzos spalvą.
Reino pakrantėse esančio Hochheim miesto vynuogynų vynas britų pradėtas vadinti Hock vardu tuo pat metu, kai Bordo raudonasis gavo iki šiol naudojamą claret vardą. Ilgainiui Hock vardu pradėtas vadinti bet koks Reino vynuogynų vynas. Siekiant pabrėžti tamsią vyno spalvą, šis pradėtas tiekti rudą kojelę turinčiose taurėse, naudojamose iki šiol. Buvo manoma, jog paragavus tokio seno ir tikrai ne šiek tiek rūgštaus vyno.
Dar XVIII amžiuje absoliuti dauguma Vokietijos vyno buvo sauso skonio. Šis faktas gana ironiškai atrodo dabartiniame kontekste, nes dabar sauso skonio vynas Vokietijoje neturi tokių tvirtų pozicijų. Tačiau būtent tuomet po truputį pradėjo populiarėti saldusis Vokietijos vynas. Vokietija buvo pirmoji šalis Vakarų Europoje, pažinusi vėlyvojo skynimo derliaus privalumus, kuomet 1775 metais dėl Fuldos kunigaikščio-arkivyskupo nerangumo buvo pavėluota nuskinti derlių dabar legendiniame Reino Schloss Johannisberg ūkyje.
Visai neužilgo, 1794 metais, Vokietijos Franken krašte atsitiktinumo dėka pagamintas pirmasis ledo vynas Eiswein. Džinas buvo išleistas iš butelio, tiesa, paprastas vėlyvojo skynimo derliaus vynas specialiai pradėtas gaminti tik po 1820 metų, o ledo vynas - net po Antrojo Pasaulinio karo.
XIX amžius – tai Vokietijos vyno epocha, kuomet išpopuliarėjo Mozelio vynas, ragautas gerokai jaunesniame amžiuje už Hock. Pabrėžiant vyno jaunatviškumą, toks pradėtas patiekti taurėse su žalsvo stiklo kojelėmis.
Vokietijos vynas šioje epochoje buvo daugiausiai vertinamas, bene brangiausias baltasis vynas pasaulyje. Tiesą sakant, jis buvo visai nepanašus į tai, ką galima buvo nusipirkti viso labo prieš 20 metų. XIX amžiaus vokiško vyno skonis dažniausiai buvo visiškai sausas. Jo aromatas buvo gerokai ryškesnis, nes vyndariai dažniausiai gamindavo vieną vienintelį vyną iš gerai prisirpusio derliaus žaliavos. Tokio vyno skonis buvo anaiptol ne lengvas...
To paties amžiaus pradžioje vynuogynų savininkai įgavo laisvę patys tvarkytis savo ūkiuose, ne aristokratijos valdomų ūkių smarkiai padaugėjo po 1806 metų, kuomet bažnyčios valdomos žemės buvo priverstinai „privatizuotos“. Būtinybė pačiam spręsti, kaip atlikti darbus, pradedant vynmedžių genėjimu ir baigiant derliaus nuėmimu, pagerino vyno kokybę, lyginant su laikais, kuomet visiems įsakinėjo ne ką apie vynmedžius nutuokiantys aristokratai.
Phylloxera antplūdis Vokietiją pasiekė kiek vėliau nei Prancūziją, 1890 metais Geisenheim vyno institute pradėjo veikti pirmoji vynmedžių skiepijimo stotis. Tačiau nežiūrint daugiau nei šimtmetį naudojamų priskiepytų vynmedžių, Mozelio vynuogynuose iki šiol skalūno dirvoje auga neskiepyti vynmedžiai.
Mums dabar įprasta derliaus metų nuoroda Vokietijos vyno ženklinime pradėta naudoti nuo XVII amžiaus pradžios, XVIII amžiuje etiketėje pradėti rašyti vynmedžių pavadinimai, o nuo XIX amžiaus dabar įprasta tvarka, pavyzdžiui Forster Pechstein, pradėta ženklinti vynuogių auginimo apylinkės ir vynuogyno vardus.
Kadangi jau nuo pat Napoleono I laikų išdalintos bažnyčių žemės savininkai valdė ypatingai mažus vynuogynų plotelius, skurdi kasdienybė vertė juos vienytis. Pirmasis vyno gamybos kooperatyvas Vokietijoje įsteigtas 1799 metais, o nuo 1830 metų jie tapo įprastu reiškiniu. Dabar Vokietijoje virš trečdalio vyno gamina kooperatyvai.
Maždaug XX amžiaus pradžioje visuotinai pradėti naudoti mums dabar įprasti terminai, nurodantys, kiek buvo prisirpintas derlius: Kabinett, Spätlese, Auslese ir taip toliau.
Nacių pasirodymas valdžioje paveikė ir vyno industriją. Vyno pirkliai žydai, net ir tokie žymūs kaip Sichel, turėjo trauktis iš šalies. Volkswagen stiliuje sukurtas vynas - liaudies gėrimas Volksgetränk – neprigijo. Tiesa, turime iki šiol išlikusių nacių vadovavimo rudimentų, tokių kaip iki šiol Pfalz regioną kertanti ir vyno turistus turinti traukti „vyno gatvė“.
Galutinė nacių valdymo pasekmė – šalies okupacija – švariai iššlavė visų vyninių rūsius. Paklauskite vyndarių, kiek jie savo rūsiuose turi ikikarinio vyno ir vietoj atsakymo išvysite šypsnį. Rytų Vokietijos sektoriuje vyninių savininkams baigėsi dar prasčiau – jų ūkius nacionalizavo. Po šalies susivienijimo juos teko išpirkti arba paprasčiausiai pamiršti savo protėvių paveldą ir ambicijas.
(Bus tęsinys)
