Sekinantis visa ko perteklius
Šiais laikas iš tiesų esame visko pertekę: skęstame informacijos jūroje traukiami gilyn niekad nesibaigiančio įvykių sūkurio, nuolat blaškomi pasirinkimų, iš paskutiniųjų bandantys išsilaikyti tame velniškai įsuktame gyvenimo rate. Bet koks bandymas iškišti koją siekiant bent kažkiek pristabdyti jo tempą, sukelia minčių, ar nerizikuojame būti to rato sutraiškyti. Gal todėl, bent trumpam leidę sau atitrūkti nuo kasdienybės, vis tiek nenustojame vogčiomis žvilgčioti atgal per petį: ar nieks ten už (be) mūsų „nedega“? Šiuolaikiniame gyvenime svarbu dalyvauti. Pageidautina – būti visur tuo pat metu. Garsus kanadiečių mokslininkas, komunikacijos technologijų teoretikas M. McLuhanas medijas pavadino žmogaus kūno tęsiniais. Jo aiškinimu, technologijos tarsi pratęsia, patobulina mūsų jutimus, kūno galimybes (pvz., telefonas „pratęsia“ ausis, raštas – atmintį ir pan.). Regis, šiandien mūsų rankos, akys, ausys išties yra plačiai ištęstos. Nuolatinis dalyvavimas, informacijos gaudymas, buvimas pasiekiamam čia ir dabar sekina mūsų energijos rezervuarus. Blogiausia, jei neskiriame su laiko ir nesudarome galimybių jų papildyti. Tarp daugybės galimybių visko įsigyti, patys nejučia tapome preke. Pasaulis bando nupirkti mūsų dėmesį: suvilioti nuolat besikeičiančiais vaizdiniais, pasiūlymais, kurių „tiesiog negalime atsisakyti!“, naujienomis, kurių „negalime praleisti“, pramogomis, kurias „privalome išbandyti“, daiktais, kuriuos turime „skubėti įsigyti“. Su visa šita raginimų lavina liejasi ir besaikis vartojimas, kuristarsi sniego gniūžtė su savimi atridena ir globalias problemas.
Atsisakymas to, kas nereikalinga
Kadaise sąvoka „minimalizmas“, nusakė tik meno kryptį (20 a. antroje pusėje JAV minimalizmas suklestėjo kaip priešprieša abstrakčiam ekspresionizmui). Šiandien minimalizmas skverbiasi kone į visus gyvenimo sluoksnius. Tikriausiai nebūtų per drąsu sakyti, kad minimalizmas tapo net savotiška gyvenimo būdo filosofija. Kadaise mene išsiskyręs racionalumu, formų ir linijų santūrumu, gyvenime minimalizmas šiandien aiškiai brėžia ribas tiems dalykams, kurie turėtų likti už jų, ragindamas atsisakyti visko, kas yra nereikalinga: perteklinių daiktų, drabužių, beprasmio savo energijos švaistymo ir t. t. Minimalizmo mene svarbiausia buvo ne pats kūrinys (objektas), o grynas žiūrovo santykio su erdve to objekto akivaizdoje pajautimas. Svarbu pats buvimas, stebėtojo aktyvus dalyvavimas, nes tik tuomet per santykį žiūrovas susidėlioja sau prasminius akcentus – pats kūrinys savaime nekelia jokių aliuzijų. Įtvirtinant minimalizmą gyvenime, tas buvimas pasireiškia per sąmoningumą – savo proto sutelktumą, potyrių stebėjimą, įsižeminimą, buvimą momente. Būti sąmoningu minimalistu reiškia rūpintis savo vidine darna, minčių higiena, kurti harmoningą santykį su savimi ir aplinka, stengtis atsiriboti nuo chaoso ir to, kas jį sukelia. Būti sąmoningu minimalistu taip pat reiškia gebėti atsakingiau rinktis, nepasiduoti aplinkos spaudimui be saiko vartoti, atsijoti niekniekius ir pasilikti tai, kas prasminga. Taip, kaip ir mene, taip ir gyvenime, vyksta maksimalus elementų mažinimas, paprastinimas, esmės išgryninimas.
Susitelkimas į kokybę
Minimalistinį gyvenimo būdą tikriausiai labiausiai maitina poreikis tapti savo erdvės šeimininku. Juk iš tiesų, perėmę kontrolę į savo rankas, galime nuspręsti, ko į tą erdvę neįsileisti. Tuomet populiarus minimalizmo šūkis „mažiau yra daugiau“ iš tikrųjų įgauna prasmę – sumažinę, atsisakę to, kas nereikalinga, suteikiame daugiau erdvės svarbesniems dalykams: santykių puoselėjimui, kokybiškam laiko praleidimui, saviraiškai, idėjoms, tikrųjų savo poreikių atskleidimui ir pan. Minimalistinio gyvenimo būdo filosofija padeda išsivaduoti iš nuolatinio nerimo kažką praleisti, kažko neturėti, nes dėmesys daugiausia yra sutelkiamas į gebėjimą pasitenkinti tuo, kuo turime.
Nebereikia išraiškingų efektų, blizgučių ir kitų pridėtinių atributų, nes linkstama prie esminių dalykų. Vis dažniau suprantama, kad buitis ir šiaip kasdienis gyvenimas gali būti paprastesnis, kad nebūtina rengti pasirodymo kitiems. Šiandien minimalizmas tampa atsvara vartotojiškumui, savotišku būdu nurimti. Svarbu suvokti, kad įtvirtinant minimalizmo filosofiją savo gyvenime nebūtina tapti „radikalu“ – apsiriboti lova kambaryje, lėkštute ir šaukštu, atsijungti nuo socialinių tinklų, apriboti visas savo veiklas, o, geriausia, išvis išsikraustyti gyventi į kalnus. Minimalizmo principai gali būti įtvirtinami kasdien renkantis ne kiekybę, o kokybę, išsigryninant ir gyvenant pagal savo vertybes, ieškant ryšio su savimi ir aplinka. Nors minimalizmui svarbi visuma, savo gyvenimo taisykles galima kurti patiems. Galbūt iš pradžių minimalistinį požiūrį norėsis įsileisti tik į tam tikrą gyvenimo sritį: pavyzdžiui, jei nuolat lekiate ir patiriate stresą, iki minimumo susimažinti darbų skaičių, apsiimant atlikti tik būtinuosius. Arba praleisti mažiau laiko instagrame stebint kitų žmonių gyvenimus. Galbūt pirmas žingsnis gali būti žengiamas susitvarkius spintą ir palikus joje tik tai, kas išties būtina. Galbūt daugiau laiko galima skirti vienam mylimam žmogui, užuot dalinus dėmesį dešimtims ar tūkstančiams, su kuriais jaučiatės svetimas. O gal visi žingsniai minimalizmo link galėtų prasidėti nuo paprasčiausio klausimo: ar man tikrai to reikia?
