Pasak psichologės Danutės Gustaitytės, baimė yra jausmas ir jis būdingas visiems žmonėms. Apėmus baimei reaguojame skirtingai – vieni išsigąsta ir bėga, kiti sustingsta, treti puola kovoti. Mūsų reakcija priklauso nuo kiekvienai asmenybei būdingų gynybos mechanizmų – vienoje situacijoje žmogus galbūt sustings, pvz. pamatęs link jo artėjantį automobilį, tačiau kitoje – kovos, pvz. atsikalbinės, kai jį bandys apgauti sukčius.
„Visos baimės susiveda į tai, kad manęs nebeliks, t.y. baimę numirti. Tik vienoje baimėje ją suprantame tiesiogiai, tarkim, karo prasme – žūsiu, mirsiu. Kita prasme – viršininkas rėkia ant pavaldinio arba mirsiu iš gėdos, žmogus žino, kad nenumirs, bet baimės jausmas apima toks pat pat stiprus. Baimės svoris būna įvairus. Viena baimė kausto ir paralyžiuoja, kita skatina veikti. Daugelio pirma reakcija į karą buvo šokas. Prasidėjo karas ir tarsi krenta bombos už mano tvoros – didžiulis emocinis svoris. Kas padėjo – pradėjome kažką veikti: vieni savanoriauti, kiti padėti, treti pinigus pervesti, kiti priimti pabėgėlius į savo namus. Kai žmogus veikia – jis su baime dorojasi, mažina jos sunkumą. Veikimas padeda koncentruoti dėmesį kitur. Baimės jausmas niekur nedingsta, bet kažkokia dalimi įmanoma jį transformuoti, sumažinti“, – sako psichologė D. Gustaitytė.
„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ baimes mažina per juoką. Jų kasdienė auditorija – sergantys vaikai ligoninėse, senjorai globos namuose, o prasidėjus karui ir ukrainiečių pabėgėliai. Ir jų baimės skirtingos – vaikai ligoninėse bijo procedūrų, jiems nejauku būti vieniems palatoje, senjorai globos namuose, kur kaimynų kaita yra 50%, suvokia tikimybę tapti kitu. O pabėgėliai patiria sunkiai suvokiamą streso, praradimo, nežinomybės jausmų molotovo kokteilį. Ir visos šios baimės pasislepia po nudelbtu tuščiu žvilgsniu, emocijų užgniaužimu, apatiškumu, noru nedaryti nieko. Gydytojų klounų raktas – įgarsinti “emocinį dramblį” kambaryje ir atliepti akimirkos situaciją.
„Gydytojas klounas kelia juoką ir atneša džiaugsmą, kai jis arba jo kuriama situacija yra suprantama ir atpažįstama. Visi pažįstame tą isterišką bendradarbę, dėl visko pergyvenančią mamą, esame sutikę bambeklę mokytoją. Jeigu emociškai arba intelektualiai esame su tuo susidūrę – skoningas humoras apie emocijas, kurias matome kituose arba savyje – mus vienaip ar kitaip paveikia. Pabėgėlių registracijos centruose užtekdavo menkiausios kvailystės ir tiek vaikai, tiek suaugusieji prapliupdavo juoktis. Kontekste, kur tvyro įtampa ir nedera juoktis, naivus ir nuoširdus klounas „suskamba“. Tarsi jo čia neturėtų būti, bet būdavo ir tai būdavo juokinga. Nepatyrusiam stebėtojui gali pasirodyti, kad tai menkniekis, nes juokas neišsprendžia problemos. Tačiau kas yra mus sutikę, žino – tas šypsnis ar prunkštelėjimas atpalaiduoja tai, kas suspausta viduje ir ko negali išreikšti žodžiais. Tas taiklus it skalpelis juokelis atveria emocijų vakuumą. Išjuokta negatyvi emocija atlaisvina vietos palengvėjimui“, - mintimis dalinasi „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ aktorė Asta Zacharovaitė.
Humoras kaip ir veikimas padeda transformuoti baimę ir nukreipti dėmesį. Juokas padeda vis dar pajausti gyvenimą nesvarbu kokia diagnozė ar emocinė būsena. Juokiantis ne tik fiziškai atsipalaiduoja kūnas, masažuojasi vidiniai organai, bet tai ir emocinė iškrova – paleidžiame susikaupusias emocijas, nusiraminame.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją