Mąstymo keitimo mentorius Mindaugas Valickis įvardijo, kas slypi už įvairių baimių ir kodėl kova su jomis dažniausiai neduoda jokios naudos.

– Dažniausiai baimę suvokiame, kaip jausmą, kuris tiesiog yra

– Tačiau toks suvokimas yra klaidinantis ir veda į automatines reakcijas:
* jei baimė silpnesnė, bandoma valios jėgomis ją „perlipti“;
* jeigu stipresnė – pasiduodama;
* atsidūrus tam tikroje situacijoje, kur dalyvauja daugiau žmonių, iškyla dar stipresnė atstūmimo ir nepritapimo baimė, todėl mažesnės baimės nepaisoma. Pavyzdžiui, jei grupė ruošiasi šokti nuo lieptelio į vandens telkinį, o vienas ar keli bijo, nenorėdami pašaipų ir atstūmimo, šoks kartu.

Deja, bet daugumai sudėtinga pasitelkus valią įveikti baimes, todėl pradeda vengti nemalonių situacijų, taip susikurdami dar daugiau rūpesčių. Bijo eiti į darbo pokalbius ir tenkinasi kukliu uždarbiu, neina laiku pas gydytojus, taip uždelsdami ligas ir pan. Taip baimės virsta didžiausiu gyvenimo stabdžiu ir net neleidžia realizuoti savęs.

Foto: Shutterstock


– Kodėl nepavyksta įveikti baimių?

– Viena iš pagrindinių priežasčių – įsitikinimas, kad baimę kelia išorinis veiksnys. Dauguma dėl savo baimių kaltina aplinką ir bando jas eliminuoti. Tai savotiškai primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. Juk neįmanoma, kad neliktų tamsos, uždarų erdvių, pelių ar gyvačių.

Kai nepavyksta pašalinti baimę keliančių faktorių, bandoma bėgti ir kažkaip atsiriboti, tačiau tai veda į dar didesnį užstrigimą bei vidinę įtampą. Kol senatvėje dalis žmonių net bijo į gatvę išeiti.

Pavyzdžiui, kai žmonės išsigąsta pelių ar vorų, jiems kyla mirties, sužalojimo ar apnuodijimo baimė. Kol jų nemato, to jausmo nejaučia, tačiau viduje ji visada yra. Todėl reikėtų susitelkti į save ir atpažinti, kad nerimas yra viduje, o ne išorėje. Tada paklausti savęs: „kodėl man baimė kyla, o kitiems – ne?“ Tai padės logiškai mąstyti ir suprasti, kad nėra tikslo kovoti su išoriniais dirgikliais, o reikia tvarkytis viduje ir nebebėgti.

– Koks lengviausias būdas eliminuoti baimes?

– Vertėtų pradėti nuo suvokimo, kad baimė tik pasekmė ir reikia surasti jos tikrąsias priežastis. Jas radus – pašalinti. Kai neliks vidinių priežasčių, išnyks ir baimės, tada ir gyviai bus nebebaisūs, ir kur kas daugiau ramybės viduje atsiras.

Foto: Shutterstock


– Kokios pagrindinės baimių priežastys?

– Pirmoji – negatyvus požiūris į pasaulį ir supančią aplinką. Kaip tai reikėtų suprasti? Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus dažnai girdėdavo, kad naktimis geriau gatvėmis nevaikščioti, nes gali užpulti arba prisiklausė istorijų apie įvairius nelaimingus nutikimus, automatiškai bijos panašių situacijų, nors realios grėsmės visiškai nebus. Jei tėvai ir kiti aplinkiniai kalbėdavo, kiek pasaulyje daug blogio ir kiek tyko pavojų, vėlgi perims tokį negatyvų požiūrį ir bijos bendrauti su nepažįstamais, vengs įvairių situacijų ir pan.

Žmogui, turinčiam negatyvų požiūrį į pasaulį, atrodo, kad baimės jį saugo. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad šis nemalonus jausmas visada sako, ko nedaryti, tačiau niekada nepateikia minčių ir supratimo, ką reikėtų daryti. Natūraliai kyla klausimas – tai baimės saugo ar žlugdo ir stabdo?

Žmogus, su negatyviu požiūriu į pasaulį tampa tarsi baimių kolekcionieriumi ir jautriai reaguoja į aplinkos dirgiklius. Jam atrodo, kad nelaimė ar liga ištikusi kitus, būtinai pasieks ir jį. Nesąmoningai ir automatiškai pritaiko sau įvairias galimas grėsmes. Dėl to bijo skristi lėktuvais, plaukti laivais ir pan.

Taip žmonės patys to nesuprasdami tampa „ekstrasensais“. Vadovaudamiesi praeities patirtimi ar girdėtomis istorijomis, jas perkelia į ateitį. Pavyzdžiui, tėvai ar seneliai vaikams sako: „vaikeli, tu geriau neik taip vėlai, nes dar užpuls kas“. O ar tikrai taip bus? Juk ateities niekas nežino.

Pasaulis yra visoks su galybe variantų, patirčių ir galimybių, tačiau asmeninis požiūris lemia, kokį jį matysite. O požiūris susiformuoja iš įsitikinimų, patirčių, vertybių, taisyklių, perimtos patirties ir genetinės informacijos. Todėl pirmiausia reikia mokytis keisti mąstymą ir požiūrį į pasaulį, tada baimės nyks savaime.

Foto: Shutterstock


Antroji priežastis – žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi, o už jų dar slypi instinktai. Turbūt žinote, kad gamtoje pirmiausia žūsta silpniausi. Kadangi žmogus taip pat turi panašius instinktus, natūralu, kad nepasitikėdamas savimi jaučia instinktyvią baimę dėl išgyvenimo. Tačiau mažamečiai baimę jaučia retai, jie drąsiai visur lipa, eina ir smalsiai tyrinėja, tik tėvai ir kiti aplinkiniai nuolat drausmina, bijodami, kad nukris, susižeis ir pan. Taip įsirašo baimės ir nepasitikėjimas savo jėgomis. Taigi nuo auklėjimo ir diegiamų tiesų priklausys vaiko ateitis. Juk ne veltui kalbama apie turtuolių ir varguolių mąstymo skirtumus.

Žmogus su žema saviverte ir nepasitikėjimu savimi visada jaučiasi lyg „ant išgyvenimo ribos“ įvairiose srityse: finansuose, santykiuose, savirealizacijoje ir sveikatoje. Jam sudėtinga daryti įtaką gyvenimo aplinkybėms, o tai kelia nežinomybės baimę, prilygstančią mirčiai. Jis nuolat galvos, ką kiti pasakys ir kaip kitiems įtikti bei būti geru. Tai kelia didžiulę vidinę įtampą, kol prieinama iki panikos atakų bei mirties baimės.

Žemą savivertę turintys žmonės nesąmoningai ir automatiškai galvoja, kaip save apsaugoti ir išgyventi. Be to, net bijo drąsiai svajoti, norėti ir siekti pokyčių. Todėl pirmiausia reikia eliminuoti žemos savivertės priežastis. O jos labai elementarios:
* vaikystėje lygino su kitais;
* griežtai auklėjo ir ragino laikytis įvairių taisyklių;
* liepė elgtis kaip visi;
* dėl tokio auklėjimo atsirado baimė būti atstumtam;
* kt.

Foto: Shutterstock


Trečioji baimių priežastis – kitų nuomonės svarba. Kuo labiau žmogus laikosi kitų taisyklių ir kuo svarbiau, ką kiti pasakys, tuo daugiau kyla baimių. Todėl dažnas įsivaizduoja, kad elgdamasis pagal taisykles ir kitų norus, išvengs rūpesčių. Tačiau taip nėra, nes visi žmonės skirtingi ir nuolat keičia nuomonę, todėl 100 proc. įtikti ir apsisaugoti neįmanoma. Pavyzdžiui, net atlikus ir kruopščiai patikrinus vadovo pavestą užduotį kyla baimė, nes jo nuomonė galėjo pasikeisti.

Negana to, laukiant, ką kiti pasakys, suteikiama jiems viršenybė ir teisė vertinti bei teisti. Pavyzdžiui, jei darbuotojas turi žemą savivertę, pateikęs vadovams atliktus darbus ir išgirdęs skirtingą kritiką visiškai pasimes. Tada dar labiau užsiblokuos ir nieko nedarys, kol negaus itin tikslių nurodymų. Taip apribos savo saviraišką ir kūrybiškumą.

Kaip matote, baimės tik vidinių priežasčių pasekmė, todėl reikėtų keisti mąstymą ir nuolat save stebėti. Suaugęs žmogus nebėra vaikas ir gali pasirūpinti savimi bei atsisakyti kitų primestų įsitikinimų ir taisyklių.