Ne visada aukštas išsilavinimas, ilgametė patirtis ar sukauptos žinios lemia sėkmę. Visa tai turintys žmonės nebūtinai yra puikūs komandų lyderiai, vadovai, bičiuliai, į kuriuos visi kreipiasi, pasitiki, nori sekti jų pavyzdžiu. Svarbiu faktoriumi čia tampa ir žmogaus emocinis intelektas. Emocinis intelektas reikalingas visiems norintiems pagerinti savo darbo ir gyvenimo kokybę, stiprinti santykius. Kyla klausimas: kodėl mes tiek daug kalbame apie emocinį intelektą, tačiau vis dar jo nepasitelkiame? Dažnas iš mūsų tiesiog nesuvokia, kad jį galima ugdyti, manome, kad turime jį įgimtą arba ne.
Emocinis intelektas yra kintamas įgūdis, kurį galima lavinti
Įmonės „TalentSmart“, kuri konsultuoja daugiau nei 75 proc. „Fortune 500“ sąraše esančių įmonių ir yra pasaulyje pirmaujanti emocinio intelekto testų ir mokymų organizatorė, įkūrėjai per pastarąjį dešimtmetį ištyrė daugiau nei pusę milijono žmonių. Tik 36 proc. stebėtų žmonių galėjo tiksliai įvardyti patiriamas emocijas. Tad, remiantis šiais duomenimis, du trečdaliai mūsų yra valdomi emocijų ir neturi įgūdžių jas atpažinti bei panaudoti savo labui.
Dažnai manoma, kad tik labiau į ekstraversiją linkę žmonės turi aukštą emocinį intelektą, tačiau tyrimai rodo, kad tai netiesa – žmonės, mėgstantys leisti laiką vieni, gali turėti tokį pat aukštą emocinį intelektą. Tiesiog ekstravertui gali būti lengviau jį ugdyti, pasitelkiant savo asmenybės bruožus.
Kas ką valdo? Aš savo emocijas, ar jos mane?
Kai tema pasisuka apie jausmus ir emocijas, dažniausiai kalbama, kaip juos valdyti. Žodis „valdyti“ man nepatinka, nes dažniausiai tai reiškia užslopinti, neleisti sau suprasti, ką jaučiu. Iškyla baimė – jei pažvelgus į savo vidų pamatysiu tiesą, kuri nebeleis užsimerkti ir privers suabejoti tuo, kaip gyvenu, o gal pakenks susikurtam įvaizdžiui? Todėl, to vengdami, užslopiname, laikinai pabėgame, bandome slėptis po loginiais proto sprendimais.
Iš tikrųjų nuo to pabėgti neįmanoma, nes mūsų smegenys genetiškai užprogramuotos pasiduoti emocijoms. Visa gaunama informacija (regima, uodžiama, girdima, ragaujama ar liečiama) signalais keliauja per mūsų kūną, kol pasiekia galutinį tikslą – smegenis, kur vyksta racionalus loginis mąstymas. Tik pirmiausia šie signalai pasiekia limbinę sistemą – vietą, kur gimsta emocijos. Šito kontroliuoti negalime. Tačiau galime valdyti mintis, kurios kyla išgyvenant vienokias ar kitokias emocijas, taip pat galime rinktis, kaip į jas reaguosime – jei tik sąmoningai jas suvoksime.
Mes esam linkę skirtingas emocijas interpretuoti, kaip geras ir blogas, malonias ar nemalonias
Dažniau renkamės patirti teigiamas emocijas, o neigiamas slopiname, nors pastaruoju metu susiduriu su nemažai žmonių, kuriems kaip tik sudėtinga priimti teigiamas emocijas, jie tiesiog nebemoka nuoširdžiai džiaugtis.
Vakarietiška vartotojiškoji kultūra skatina imtis, išbandyti viską, o jei nepavyksta – tiesiog išmesti ir pakeisti. Nepatiko darbo aplinka, per mažai motyvuoja vadovai? Susiraskite kitą darbą. Nesiklosto santykiai? Susiraskite kitą partnerį. Nereikia paanalizuoti tikrųjų priežasčių, tiesiog meti ir sakai „sekantis“. Toks bėgimas nesigilinant duoda šimtus „sekančių“, o pasitenkinimas gyvenimu ar darbu taip ir nepadidėja.
Panašia logika remiamės bandydami susitvarkyti su mums nepatinkančiomis mintimis ir emocijomis. Pabėgame apsipirkinėdami, pasinerdami į serialų žiūrėjimą, išbandydami kokią naują „pozityvaus mąstymo“ metodiką, griebiamės beverčių darbų ar ieškome „nusiskausminimo“, kurį suteikia įvairūs žalingi įpročiai, besaikis „scrolinimas“ socialiniuose tinkluose, rūkymas, alkoholis, psichotropinės medžiagos. Deja, tai laikina pagalba.
Emocijas galima ne tik slopinti, galima ir kurstyti
Nuslopinti jausmai neišvengiamai prasiveržia visai netikėtais būdais ir dažnai netinkamoje vietoje ar netinkamu laiku – psichologai šį reiškinį vadina emocijų nutekėjimu, sproginėjimu.
Žmogus, kuriam tai būdinga, negali išeiti iš užburto neigiamų emocijų rato, nuolat apie tai galvoja, iškelia savo nuoskaudas, nesėkmes, klaidas ar trūkumus ir nuolat nerimauja. Neretai tai išauga net iki nerimo dėl to, kad per daug nerimaujama ir pykčio protrūkių ant kitų ar savęs paties.
Ką daryti, kad geriau suprastume savo emocijas ir išmoktume jas priimti?
1. Pirmas žingsnis – susikurti savo emocijų dienoraštį. Bent 3–5 kartus dienoje sustabdykite save ir paklauskite: „Ką aš dabar jaučiu?“ ir būtinai užsirašykite, vien pagalvoti neužteks.
Tam svarbu susipažinti su visų emocijų spektru, susiraskite jį internete. Jis platesnis nei paprastai esame įpratę įvardyti, psichologai pateikė daugiau kaip 90 skirtingų emocijų apibrėžimų. Ilgus metus dirbdami su žmonėmis ir jų emocijomis, psichoterapeutai pripažįsta, kad žmonės, gebantys atpažinti kuo platesnį emocijų spektrą, suprantantys, kuo, pavyzdžiui, liūdesys skiriasi nuo nuobodulio, gailesčio, vienatvės ar nerimo, kur kas geriau susidoroja su kasdieniais rūpesčiais nei tie, kurie skiria tik juoda ir balta.
2. Antras žingsnis – jei norite ko nors pasimokyti iš savo emocijų, raštu atsakykite sau į klausimus: „Kas sukėlė šią emociją? Ką ji man nori pasakyti? Kam man to reikia? Ką skatina apmąstyti šitas jausmas?“
Stebėkite savo emocijų poveikį, kaip tai veikia Jūsų savijautą ir santykius su kitais žmonėmis. Ir atvirkščiai, išsiaiškinkite, kas jus veikia – kokias emocijas patiriate su konkrečiais žmonėmis, konkrečioje aplinkoje, konkrečiu paros laiku.
3. Trečias žingsnis – leiskite sau išjausti emocijas fiziškai, bendraudami asmeniniame ar profesiniame gyvenime, skaitydami knygas, žiūrėdami filmus ir klausydami muzikos. Leiskite sau verkti ir plačiai šypsotis, kai to norisi, nevaržykite savo judesių apėmus pakiliai nuotaikai, leiskite trypčioti kojai, o gal smagiai supurtyti visus plaukus ant galvos, kai skambės Jums patinkanti muzika, pajauskite, kaip stresinėje situacijoje tankiau plaka širdis ar susijaudinus išmuša prakaitas, kilus baimei ar pykčiui stipriai sugniaužiate pirštus į delną.
Krizinių laikotarpių fone suprasti savo emocijas ir neleisti pasiduoti panikai tampa dar aktualiau. Dabar kaip niekad tinkamas laikas išmokti neužgniaužti emocijų, bet ir neleisti joms lietis kaip laukinėms. Neužtenka kalbėti apie emocinį intelektą, jo svarba įrodyta, tačiau didžioji dalis laiko vis dar skiriama teorijai, žinioms kaupti. Norint ugdyti šį intelektą privaloma sąlyga – ne mažiau 80 proc. viso tam skiriamo laiko turi užimti praktika ir savęs stebėjimas. Nustokite atidėlioti, imkite ir nuo šiandien pradėkite ugdyti savo emocinį intelektą, užsistatykite priminimus telefone, kad jiems suskambus stabtelėtumėte ir skirtumėte minutę pagalvoti: „Ką jaučiu ir kodėl tai jaučiu?“
