Neuromokslininkai skenavo mirštančio žmogaus smegenų veiklą ir maždaug mirties momentu užfiksavo ritmiškus smegenų bangų modelius, panašius į tuos, kurie atsiranda sapnuojant, prisimenant ir medituojant. Dabar žurnale „Frontiers“ paskelbtas tyrimas suteikia naujų įžvalgų apie galimą smegenų organizacinį vaidmenį mirties metu ir gali paaiškinti ryškius gyvenimo prisiminimus, kurie šmėsteli prieš pat mirtį, rašoma technologynetworks.com.
Įsivaizduokite, kad vos per kelias sekundes iš naujo išgyvenate visą savo gyvenimą. Tarsi žaibo blyksnis išeinate už savo kūno ribų ir stebite įsimintiniausias savo gyvenimo akimirkas. Šis procesas, vadinamas „gyvenimo atkūrimu“, gali būti panašus į potyrius, kuriuos mirštantysis išgyvena prieš pat mirtį. Klausimai, kas vyksta smegenyse šių išgyvenimų metu ir po mirties, neuromokslininkus domina jau šimtmečiais, rašo technologynetworks.com.
Tačiau naujas tyrimas, pasirodęs žurnale „Frontiers in Aging Neuroscience“, rodo, kad žmogaus smegenys mirties metu gali išlikti aktyvios bei koordinuotos ir net būti užprogramuotos diriguoti visam procesui.
Kai vienam 87 metų pacientui išsivystė epilepsija, Estijos Tartu universiteto daktaras Raulis Vicente ir jo kolegos pasitelkė nuolatinę elektroencefalografiją (EEG), kad galėtų stebėti jo priepuolius ir paskirti gydymą. Šių stebėjimų metu pacientą ištiko širdies smūgis ir jis mirė. Taigi šis netikėtas įvykis leido mokslininkams pirmą kartą istorijoje užfiksuoti mirštančio žmogaus smegenų veiklą.
Tyrimo rezultatai „meta iššūkį mūsų supratimui, kada tiksliai nutrūksta gyvybė“
„Mirties metu 900 sekundžių stebėjome smegenų aktyvumą ir ypatingą dėmesį skyrėme tam, kas vyko 30 sekundžių prieš ir po to, kai nustojo plakti širdis“, – sakė tyrimą organizavęs JAV Luisvilio universiteto neurochirurgas daktaras Ajmalas Zemmaras.
„Prieš ir po to, kai širdis nustojo plakti, pastebėjome pokyčių tam tikroje nervinių virpesių, vadinamų gama virpesiais, grupėje. Tačiau pokyčių buvo ir tarp kitų virpesių, pavyzdžiui, delta, teta, alfa ir beta“.
Smegenų virpesiai, arba osciliacijos (dar vadinamos „smegenų bangomis“) – tai ritmiški smegenų veiklos modeliai, paprastai būdingi gyvų žmonių smegenims. Skirtingų tipų virpesiai, įskaitant gama, dalyvauja pažintinėse funkcijose, pavyzdžiui, sukaupiant dėmesį, svajojant, medituojant, bandant prisiminti, apdorojant informaciją ir sąmoningai suvokiant.
„Generuodamos smegenų virpesius, susijusius su prisiminimų atgaivinimu, smegenys gali paskutinį kartą padėti žmogui prieš pat mirtį prisiminti ryškiausiua gyvenimo momentus, ir šis procesas gali būti panašus į tuos prisiminimus, apie kuriuos pasakoja žmonės, pabuvoję prie mirties slenksčio, – spėliojo A. Zemmaras. – Šios išvados meta iššūkį mūsų supratimui, kada tiksliai nutrūksta gyvybė, ir sukelia kitų svarbių klausimų, pavyzdžiui, susijusių su organų donorystės laiku“.
Vilties šaltinis
Nors šis tyrimas yra pirmasis, kurio metu buvo matuojamas žmonių smegenų aktyvumas mirties metu, panašūs gama virpesių pokyčiai anksčiau buvo pastebėti dirbant su žiurkėmis, laikomomis kontroliuojamoje aplinkoje. Tai reiškia, kad mirštant smegenys gali organizuoti ir vykdyti biologinį atsaką, kuris išliko per daugelį rūšių.
Tačiau šie matavimai pagrįsti tik vienu atveju ir yra gauti iš paciento, kurį kankino trauma, priepuoliai ir tinimai, o tai komplikuoja duomenų interpretaciją. Nepaisant to, A. Zemmaras planuoja tyrinėti daugiau atvejų ir šiuos rezultatus vertina kaip į vilties šaltinį.
„Man, kaip neurochirurgui, kartais tenka susidurti su mirtimi. Būna neapsakomai sunku žinią apie mirtį pranešti prislėgtiems šeimos nariams“, – sakė jis.
„Tačiau šis tyrimas mus moko, kad nors mūsų artimieji užmerkia akis ir būna pasiruošę mus palikti, jų smegenyse dar gali atgimti pačios gražiausios akimirkos, kurias jie patyrė savo gyvenime“.
