„Aš nebandau mušti įvarčio nė į vienus vartus, tiesiog viešinu ir mistikos apologetų, ir jos skeptikų nuomonę. Stengiuosi parodyti kiekvieną magiškos nežinomybės krištolinio rutulio briaunų blyksnį ir tokiu būdu sudrumsti nuostatas, sužadinti smalsumą ir... abejonę.

Mistinės patirtys pažadina tai, ko negali duoti jutimo organai. Vieni tai vadina Dievo pajauta, kiti vieniu, treti – sinchronizacija. Aš tai vadinu mirksniu, kuriame atsispindi amžinybė.

Šiandien man atrodo, kad viskas, ką rašiau iki šiol, buvo tik apšilimas, žodžių jaukinimas, rašymo testavimas. Tikrą kūrinį aš pagimdžiau dabar. Mėgindama atsakyti į klausimą: „Ar čia kas nors yra?“, – sako E. Tombak.

Eva Tombak

Pateikiame ištrauką iš knygos

Renkuosi tikėti pasaka

Pokalbis su Brigita Kaleckaite, Vilniaus geštalto instituto įkūrėja ir direktore

– Skaičiau, kad 1970–1980 metais psichikos ligoniai „skraidydavo“ į kitas planetas, o šiandien jie „susitikinėja“ su bibliniais personažais. Psichiatrai pasakoja apie Jeruzalės sindromą – psichozę, kuri šventose vietose apima nestabilios psichikos žmones, ir jiems pradeda vaidentis, kad į juos įsikūnijo dieviškoji jėga ar mesijas. Kaip psichoterapeutams sekasi atskirti šviesos nešėją nuo psichikos ligonio?

– Aš kartą rimtai susipainiojau. Su kliente dirbau metus, ji atrodė labai adekvati. Po kurio laiko moteris ėmė dalytis mistiniais išgyvenimais. Štai užeina į vonią, tą akimirką sprogsta lempa, ir jai tai atrodo ženklas. Toji moteris – psichologė, pati dirbo su klientais. Pradėjo pasakoti, kaip jų klausydamasi mato vaizdinius. Kalba vienas – regi šalia stovinčią močiutę su chalatu. Kalba kitas – pajunta skausmą skrandžio duobutėje ir ima to kliento klausinėti, ar jam irgi skauda skrandį.

Ženklų daugėjo, klientė vis daugiau kalbėjo apie Dievą ir Visatos dėsnius. Iš pradžių man tai neatrodė keista, maniau, sinchronizacija ar intuicija, ir tiek. Bet klientės elgesys darėsi vis keistesnis. Ėjau į tris supervizijas, pas tris skirtingus specialistus: amerikietį psichologą – geštalto terapeutą, rusę psichologę – kūno psichoterapeutę, latvių psichoterapeutą ir psichiatrą. Visi trys išklausę patikino, kad klientei viskas gerai, ji – ne psichikos ligonė.

Po dvejų terapijos metų moteris staiga dingo, nebesirodė. Susirūpinau, kas nutiko, ėmiau klausinėti jos pažįstamų. Ir sužinojau, kad jos elgesys labai pasikeitė – ji atsitvėrė tylos siena ne tik nuo manęs, bet ir nuo kitų. Galiausiai išsiaiškinau, kad jai sutriko psichika. Netvirtinu, kad tai tiesa, bet taip kalbėjo ją pažinoję žmonės. Tolesnio jos likimo nežinau.

(...)

Mane kartojamos tiesos atstumia, jos pažadina abejonę. Pradedu svarstyti: „Aha, brukte bruka, nori, kad patikėčiau. Jei tai būtų tiesa, brukti nereikėtų. Kartojimų reikia apgavikui.“ O Tu kaip vertini?

– Man atvirkščiai. Jeigu taip kalbėtų tik Caroline Myss, sakyčiau, kad ji apsišaukėlė. Bet tą patį sako Eckhartas Tolle, Deepakas Chopra... Neurochirurgas Ebenas Alexanderis, kuris septynias dienas buvo ištiktas komos, o atsigavęs savo mistinius potyrius aprašė knygoje „Gyvas dangaus įrodymas. Neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ (angl. „Proof of Heaven: A Neurosurgeons's Journey into the Afterlife“). Anita Moorjani, kuri savo knygoje „Miriau, kad tapčiau savimi: mano kelionė nuo vėžio į artimą mirčiai patirtį ir tikrąjį pagijimą“ (angl. „Dying to Be Me: My Journey from Cancer, to Near Death, to True Healing“) pasakoja, kaip pasveiko suvokusi savo ligos priežastis. Regresijos meistras Brianas Weissas, kuris transliuoja tą patį, kai sako, kad sunkus gyvenimas – ne bausmė, o galimybė. Visi dvasiniai lyderiai tai kartoja. Jei jie būtų keistuoliai, atrodytų trenkti, jais netikėčiau. Bet jie adekvatūs, visi aiškina tuos pačius Visatos principus. Todėl svarstau – o gal tai tiesa?

(...)

– Viena moteris pasakojo vaikystėje bijojusi nakvoti pas močiutę, nes ten sapnuodavusi krintančias bombas. Kita pasidalijo vaikystės košmarais, kankinusiais nuo trejų iki šešerių metų: kaip ją vejasi, pasiveja ir nužudo naciai. Visada panašus siužetas...

– Jos savo sapnus turbūt aiškino kaip praeitų gyvenimų liudijimus? Bet juos galėjo išprovokuoti vaikystėje matytas filmas apie vokiečius ir rusus. Filmas galėjo traumuoti ir galbūt persikėlė į sapnus, nes trauma nebuvo „uždaryta“. Potrauminį streso sindromą (PPS) dažniausiai sukelia reali trauma. Pavyzdžiui, kariavusiuosius Vietname ar Afganistane kankina sapnai apie karą. Tačiau PPS galima įgyti ir per televiziją. Pavyzdžiui, žmogus prisižiūrėjo vaizdų apie pandemijos situaciją Italijoje, kur važiavo karstų kolonos, ir galbūt tai patirs kaip traumuojantį įvykį. Jei tokių vaizdų matys maža mergaitė, gal vėliau ji daugybę metų sapnuos karstus ir nesupras kodėl. Manys, gal čia praeito gyvenimo prisiminimai, o tai – viso labo dokumentinės kronikos trauma.

PSS galime gauti tiesiogiai dalyvaudami veiksme arba būdami jo stebėtojais. Jei prieš keliolika metų klausėme pasakojimų, kaip paklaikę žmonės bėga nuo cunamio, bet banga juos pasivijusi paskandina, ir jautėmės lyg patys ten būtume, gali būti, kad dabar vis sapnuojame cunamį ir priimame tai kaip savo praeito gyvenimo prisiminimą.

Ar čia kas nors yra?
Foto: Autoriaus archyvas

Aš irgi buvau užsimaniusi prisiminti savo praeitus gyvenimus. Bet esu iš tų, kurie labai renkasi specialistus, neina pas bet ką. Norėjau patekti pas regresijos meistrą Brianą Weissą, bet nesusiklostė. Internete susiradau jo regresinės terapijos įrašą ir peržiūrėjau. Man iškilo vaizdinys: mažutė senučiukė pūstu ryškiu sijonu ir XIX amžiaus stiliaus skrybėle vaikšto po Bolivijos kalnus. Vėliau susimąsčiau: ar tai tikrai mano praeitas gyvenimas?

Man patinka klausyti vedamų meditacijų, jos kartais mane nuneša, ir aš verkiu ar juokiuosi. Bet tai juk nėra praeitas gyvenimas, tiesiog meditacijų vaizdiniai kažkur nuskraidina. Tai gal ir regresija su Brianu Weissu buvo ne praeito gyvenimo prisiminimai, o jo meditacijos poveikis? Gal tai buvo sapnas? Pakitusios sąmonės būsena? Arba tiesiog mano smegenys sugeneravo prisiminimą kažkur kažkada matyto vaizdinio...

– O gal žmonės savo praeitus gyvenimus sąmoningai ar nesąmoningai išsigalvoja, nes jiems tiesiog nepatinka realybė?

– Turėjau vieną labai keistą klientę. Ji anksčiau dirbo užsienyje, bet jau porą metų sėdėjo ant sprando savo mamai. Ji aukštai iškėlė svajonių kartelę: „Noriu dirbti su Davidu Lynchu arba iš lovos nesikelsiu.“ Aš stengiausi būti liberali, jos keistumų nevertinau. Bet man buvo labai sunku su ja dirbti. Kai per grupinę interviziją apie ją papasakojau, kolegos sunerimo, kad turiu pasirūpinti savo saugumu. Jie tvirtino, kad moteris serga šizofrenija, patarė ją siųsti pas psichiatrą. „Kodėl bandote pripaišyti diagnozę, man ji atrodo adekvati“, – mėginau ginti klientę. „O kokia buvo tavo reakcija ją pirmą kartą pamačius?“ – paklausė kolegos. Pirmasis įspūdis – tai vienas iš diagnostinių būdų, jei kas nors ne taip. Ir aš prisiminiau, kaip mane nupurtė, kai atidariau jai duris: „Oi, kas čia dabar, kokia nemaloni moteris...“

Geštalto terapeutai dirba su kūnu, bet jo neatsieja nuo minčių, emocijų, kalbos. Per geštalto terapiją mes stengiamės atpažinti, kokios emocijos užspaustos, ir, jas „įgarsinę“, atblokuojame. Ši mano klientė nenorėjo nė vieno fizinio pratimo, bet aš kažkodėl nesumojau, kad nenoras dirbti su kūnu – tai vienas iš galimų psichikos ligos požymių. Kolega iš Latvijos sakė, kad tokius ligonius jau išmoko atpažinti iš pirmo žvilgsnio. Kūno terapeutė iš Rusijos juos skiria pagal kvapą. Aš tikiu, kad patirtis ir žinios išlavina gebėjimą skirti adekvatumą, bet nuo klaidų vis tiek neapsaugo. Žmogus – unikali būtybė, jam kartais galima nustatyti tris ir daugiau diagnozių...

Viena klientė jautė iracionalią baimę mirti iš bado ir manė, kad tai įgimta, praeito gyvenimo baimė. Ji maniakiškai rūpinosi, kad jos šaldytuvo lentynos neištuštėtų. Klientė gyveno Prancūzijoje, buvo pasiturinti. Logiškai suvokė, kad mirtis iš bado negresia, bet vis tiek panikavo ir prikimšdavo šaldytuvą maisto produktų. Baimės ji atsikratė po regresinės terapijos seanso. Pasakojo „prisiminusi“, kaip praeitame gyvenime buvo mažas berniukas, gyveno oloje ir mirė iš bado. Nuo tol ji ramiau žiūri į pustuštį šaldytuvą.

Astrologija
Foto: Shutterstock

– Brigita, o pati esi patyrusi mistinių išgyvenimų? Sako, jų patiria kiekvienas, kuris yra jiems prisirpęs.

– Apsčiai buvo sinchronizacijos atvejų. Jų ypač padaugėjo, kai mama susirgo vėžiu, o aš išgyvenau skyrybas. Turbūt natūralu, kad išgyvendami sunkumus mes daugiau dėmesio skiriame ženklams, jų ieškome ir juos pastebime. Jean Shinodos Bolen knygoje „Psichologijos Dao: kaip suprasti akimirkas, paliečiančias ir keičiančias mūsų gyvenimus“ (angl. „The Tao of Psychology. Synchronicity and the Self“) perskaičiau, kad žmogus per dieną patiria vidutiniškai šešis sutapimų atvejus ir jeigu sąmoningai kreipia dėmesį, tai tuos ženklus pastebi. Aš praktikuoju sąmoningumą per psichoterapijos sesijas. Per jas stebiu ne tik ką klientai jaučia, kalba, kaip elgiasi, bet ir savo reakcijas.

Vieną sekmadienio rytą varčiausi lovoje su Christiane Northrup knyga „Deivės nesensta. Švytinčios, sveikos ir gyvybingos moters paslaptys“ (angl. „Goddesses Don’t Age:The Secret Prescription for Radiance, Vitality, and Well-Being“)“ ir akis užkliuvo už banalios frazės: „Paklausk Visatos – ji tau atsakys.“ Pyktelėjau: „Na ką tu čia man pezi!“ Bet nusprendžiau užgniaužti išankstines nuostatas ir patikrinti – veikia tai ar ne. Į Visatą paleidau užklausą: „Kokia mano gyvenimo paskirtis“, ir išėjau. Eidama tuščia Algirdo gatve netikėtai pamačiau vienuolę. Vienuolė žiūrėjo man tiesiai į akis ir šypsojosi.

Aš apstulbau – niekad šioje gatvėje nebuvau sutikusi vienuolės. Negalėdama nuo jos atitraukti žvilgsnio, nė nepastebėjau, kaip prašokau Geštalto institutą, kur ėjau dokumentų pasirašyti. Sustoju ir galvoju: „Kas čia buvo?“ Dar rytą Visatos klausiau apie savo gyvenimo prasmę. Eidama galvojau apie terapinę pagalbą žmonėms, apie tai, kas toji tarnystė... Sutikau vienuolę... Man tai buvo kaip ženklas.

Kitas sutapimas. Zylioju po Vilniaus oro uostą, laukiu skrydžio į Lisaboną. Matau Wongo Kiewo Kito knygą „The Art of Chi Kung: Making the Most of Your Vital Energy“ (angl. „Čigongo menas: maksimaliai išnaudokite savo gyvybinę energiją“). Sveikas protas sako: „Nė negalvok! Tu skrendi vos penkioms dienoms, su maža kuprine, į kurią jau įsimetei tris knygas. Tau tikrai nereikia dar vienos knygos!“ Bet nepaklausiau, knygą nusipirkau. Tuo metu čigongo nepraktikavau, apie jį nieko nežinojau, todėl negaliu paaiškinti, kodėl šios knygos įsigeidžiau.

Atskridus į Lisaboną draugas paklausė, ką norėčiau šį kartą pamatyti. Susimąsčiau: „Turistauti nerūpi, Lisabonoje jau nebe pirmą kartą.“ Bet gal jis galėtų parodyti ką nors, ko nėra Lietuvoje?

Po kelių dienų draugas pasiūlė labai gero akupunktūros meistro seansą. Lietuvoje akupunktūra yra, bet nebuvau bandžiusi, todėl mielai sutikau. Su meistru įsišnekėjome, jis užsiminė apie čigongą. Aš – už rankinės, traukiu knygą – va, sakau, ką nusipirkau. O meistras man kaip fokusininkas rodo tą pačią knygą portugalų kalba. Pasirodo, jis – vienintelis Portugalijoje sertifikuotas meistras, dirbantis pagal šią sistemą. Abu sutartinai sušukome: „Sinchronizacija!“

Šis susitikimas stipriai pakeitė mano gyvenimą. Mes susidraugavome, trejus metus pas jį skraidžiau holistinių konsultacijų. Man tai mažosios mistikos pavyzdys.

(...)

– Ką manai, kodėl žmones traukia mistikos tema?

– Manau, iš baimės. Iš baimės gimsta religingumas, dvasingumas. Be tikėjimo žiauri realybė būtų nepakeliama gyvenimo našta. Niekas nenori girdėti: „Mirsi, ir tavęs nebebus.“ Tikėjimas suteikia vilties. Manau, kaip tik dėl to mus ir vilioja mistika. Mistika vienam suteikia saugumo, o kitą – baugina. Klausimas – kas baugina.

Vienos klientės vyras mirdamas pasakė sugrįšiąs pas ją paukščio pavidalu, ir ji dabar visur mato paukščius, kurie jai neša žinią iš Anapus. Aš sakau, kad galbūt tai sutapimas, kurį jį pastebi, nes daugiau dėmesio kreipia į paukščius. Jei vyras nebūtų pasakęs, kad sugrįš paukščiu, tai gal jokios žinios ir nepastebėtų. Bet ką aš žinau – gal ją tikrai vyras paukščio pavidalu lanko... Klientai pasakoja, kaip sapnuose juos lanko mirę artimieji, pataria, perspėja, apsaugo nuo nelaimių... Jie tiki, o aš kvestionuoju – gal čia tiesiog psichika mus saugo?

Sapnavau, kad skambina mama. Sapne žinojau, kad ji mirusi. Keliu ragelį ir girdžiu, kaip mama sako: „Sustok.“ Aš suprantu, kad čia ne mama, o mano psichika sako, jog reikia stabdyti arklius, nes esu pervargusi nuo darbo krūvio. Taip psichika su manimi kalba, manimi rūpinasi per mamos vaizdinį. Bet juk galiu tai interpretuoti ir kaip mistinį ženklą.

Mano du klasiokai, būdami aštuoniolikos, susiginčijo, ar yra pomirtinis gyvenimas. Ir kuo baigėsi ginčas? Jie sukirto rankomis, kad numirę susitiks ir pratęs pokalbį.

– Tai ar yra gyvenimas po gyvenimo?

– Aš nežinau atsakymo, bet noriu tikėti tęstinumu. Proto balsas sako, kad tikėjimas – ne gelbėtojas, o būdas apsisaugoti nuo išnykimo baimės. Aš renkuosi tikėti pasaka. Man sunku susitaikyti, kad Anapus nieko nėra.

Kai slaugiau mamą, teko daug bendrauti su sergančiais. Ne šiaip sergančiais – su neišgydomais ligoniais. Daug baimių atsikračiau per šias patirtis. Kai mirė mama, išsikėliau tikslą nebe į terapijas vaikščioti, o savanoriauti. Būti su mirštančiais. Gebėjimas priimti mirtį kaip gyvenimo dalį suteikia neapsakomos jėgos. Būdama šalia mirštančiųjų, aš pati išgyvenu mirtį, o kitiems padedu pamatyti išėjimo prasmę. Tai mane įkrauna. Įkvepia gyventi ir nebijoti. Buvimas šalia mirties, mirties priėmimas ir tarnystė išeinantiems suteikia jėgų gyventi. Tikiu, kad taip pildomos mūsų gyvybinės energijos atsargos.