Apie melo teorijas ir eksperimentus naujausiame tarptautiniame bestseleryje „Bendravimas su nepažįstamaisiais“ pasakoja Kanados žurnalistas ir rašytojas Malcolmas Gladwellas. Ką tik leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje jis pateikia psichologo Timo Levine‘o melo teoriją ir rašo, kad bandydami identifikuoti melagius klysta beveik visi: policijos pareigūnai, teisėjai, terapeutai, net CŽV pareigūnai, vadovaujantys dideliems šnipų tinklams užsienyje. Visi. Kodėl? Timo Levine’o atsakymas pavadintas „Išankstinio tikėjimo teorija“, arba ITT.
Kodėl juodaodės suėmimas ir savižudybė virto masiniais protestais arba kodėl niekas nepatikėjo žmogumi, turinčiu nenuginčijamų įrodymų apie Bernie Madoffo finansinę apgaulę? M. Gladwellas remdamasis žurnalistiniais straipsniais ir moksliniais tyrimais bei literatūra knygoje analizuoja, kodėl susitikę su nepažįstamuoju mes dažnai susidarome apie jį klaidingą įspūdį.
Ištrauka iš knygos „Bendravimas su nepažįstamaisiais“
Per savo karjerą psichologas Timas Levine’as atliko šimtus to paties paprasto eksperimento versijų. Į laboratoriją jis pasikviesdavo studentų ir paprašydavo jų atlikti žinių testą. Koks aukščiausias kalnas Azijoje? Ir panašiai. Studentai, į klausimus atsakę teisingai, laimėdavo piniginių prizų.
Studentai testą laikydavo dviese – jiems būdavo priskiriamas partneris (mergina ar vaikinas), su kuriuo jie galėdavo konsultuotis. Partnerio jie niekada nebuvo sutikę anksčiau. Tai buvo žmogus, dirbantis pas Levine’ą. Kambaryje būdavo ir instruktorė Rachel. Įpusėjus testui, Rachel staiga išeidavo. Tuomet prasidėdavo iš anksto paruoštas vaidinimas.
Partneris tardavo: „Nežinau, kaip tu, bet aš rasčiau, kur išleisti pinigus. Man atrodo, kad ten paliko teisingus atsakymus.“ Jis parodydavo ant stalo gulintį voką. „Studentai patys turėjo nuspręsti, sukčiaus ar ne“, – paaiškina Levine’as.
Maždaug 30 procentų dalyvių sukčiavo. Po eksperimento visi turėdavo atsakyti į klausimą: „Ar sukčiavote?“ Visame pasaulyje nesuskaičiuojama daugybė mokslininkų tiria melavimo priežastis.
Teorijų apie tai, kodėl meluojame ir kaip atpažinti melą, daugiau nei teorijų apie Kenedy’io nužudymą.
Pagal šią populiarią temą išsiskiria Levine’as. Jis išsamiai aprašė vieningą melo teoriją. Teorijos pagrindas – įžvalgos, padarytos iš jo pirmojo testo.
Žiūrėjau vaizdajuostes su tuzinu interviu, kuriuos Levine’as Alabamos universitete Birmingame surengė po eksperimento. Štai tipiškas pokalbis su vienu jaunu vyru. Pavadinkime jį Philipu.
Tyrėjas: Ką gi, tai... ar anksčiau teko žaisti žinių patikrinimo žaidimų?
Philipas: Ne itin daug, bet, regis, teko.
Tyrėjas: Ar šiame žaidime klausimai pasirodė sunkūs?
Philipas: Taip, kai kurie buvo sunkūs. Kartais sukau galvą: „Kas čia dabar?“
Tyrėjas: Jei reikėtų įvertinti nuo vieno iki dešimt, kai vienas reiškia „paprasta“, o dešimt – „sudėtinga“, kokį balą jiems skirtumėte?
Philipas: Įvertinčiau juos aštuonetu.
Tyrėjas: Aštuonetu. Na taip, tada jie gana sudėtingi. Tuomet Philipui pranešama, kad jis ir jo partnerė testą atliko labai gerai. Tyrėjas pasiteirauja, kodėl taip nutiko.
Philipas: Komandinis darbas.
Tyrėjas: Komandinis darbas?
Philipas: Taip. Tyrėjas: Ką gi, gerai. Pamenate, iš kambario trumpam išsikviečiau Rachel. Ar jai išėjus sukčiavote?
Philipas: Atrodo, nesukčiavau. Atsakymą Philipas sumurma. Tuomet nusuka akis.
Tyrėjas: Ar sakote tiesą?
Philipas: Taip.
Tyrėjas: Ką gi. Kai kalbėsiu su Jūsų partnere ir jos paklausiu to paties, ką ji atsakys? Dabar įraše stoja nepatogi tyla, lyg studentas bandytų dar kartą įvertinti savo žodžius. „Akivaizdu, kad jis įtemptai mąsto“, – konstatuoja Levine’as.
Philipas: Patvirtins, kad ne.
Tyrėjas: Ne?
Philipas: Ne.
Tyrėjas: Gerai, ačiū. Tai viskas, ko iš Jūsų norėjau.
Ar Philipas sako tiesą? Vaizdajuostę su Philipo interviu Levine’as parodė šimtams žmonių ir beveik visi jie teisingai atspėjo, kad Philipas sukčiavo. „Partnerė“ patvirtino – į voką su atsakymais Philipas pažiūrėjo tą pačią minutę, kai tik Rachel išėjo iš kambario.
Galutinėje apklausoje jis melavo. Ir tai akivaizdu. „Jis nesugeba įtikinti“, – pridūrė Levine’as. Ir man taip pasirodė. Tiesą sakant, kai paklaustas, ar sukčiavo, Philipas atsakė: „Atrodo, nesukčiavau“, negalėjau susilaikyti ir sušukau: „Jis nesugeba meluoti!“ Philipas nusuko akis ir susinervino, net negalėjo išlaikyti ramaus veido.
Kai tyrėjas uždavė kitą klausimą: „Ar sakote tiesą?“, Philipas patylėjo, lyg pirmiau turėtų pagalvoti. Jį nebuvo sunku perprasti, tačiau kuo daugiau įrašų žiūrėjome, tuo sunkiau darėsi.
Štai antrasis vyrukas. Pavadinkime jį Lucasu. Jis gražus, sklandžios iškalbos, pasitikintis savimi.
Tyrėjas: Turiu Jūsų paklausti. Ar Rachel išėjus iš kambario, kas nors sukčiavo?
Lucasas: Ne.
Tyrėjas: Ne? Ar sakote tiesą?
Lucasas: Taip, nemeluoju.
Tyrėjas: Gerai. Kai kalbėsiu su Jūsų partnere ir jos paklausiu to paties, ką ji atsakys?
Lucasas: Tą patį.
„Visi juo tiki“, – pasakė Levine’as. Aš juo tikėjau. O Lucasas melavo. Didžiąją ryto dalį mudu su Levine’u praleidome žiūrėdami jo žinių testo vaizdajuostes. Į pabaigą norėjau pasiduoti, nebežinojau, ką apie juos visus galvoti. Levine’o tyrimo esmė buvo bandymas įminti vieną iš sunkiausių žmogaus psichologijos mįslių – kodėl nesugebame pastebėti melo? O manome tą gerai mokantys.
Logiškai mąstant, žmonėms būtų labai naudinga suprasti, kai juos apgaudinėja. Evoliucija per milijonus metų turėjo žmones apdovanoti galimybe įžvelgti subtilius apgaulės ženklus. Bet taip nėra.
Viename pakartotiniame eksperimente Levine’as savo įrašus padalijo į dvi dalis: dvidešimt du melagiai ir dvidešimt du sakantys tiesą. Jo stebimi žmonės, peržiūrėję visas keturiasdešimt keturias vaizdajuostes, per visą laiką teisingai identifikavo vidutiniškai 56 procentus melagių. Kiti psichologai bandė panašias to paties eksperimento versijas. Vidutinis visų rezultatas – 54 procentai.
Bandydami identifikuoti melagius klysta beveik visi: policijos pareigūnai, teisėjai, terapeutai, net CŽV pareigūnai, vadovaujantys dideliems šnipų tinklams užsienyje. Visi. Kodėl? Timo Levine’o atsakymas pavadintas „Išankstinio tikėjimo teorija“, arba ITT.
Levine’o argumentas pradedamas vienos iš jo buvusių studenčių, Hee Sun Park, įžvalga. Tai buvo pati Levine’o tyrimo pradžia, kai jis, kaip ir jo kolegos, visai nesuprato, kodėl mes taip dažnai klystame dalykuose, kuriuos, rodos, turėtume gerai išmanyti.
„Jos pirmoji ir didžioji įžvalga buvo ta, kad mes skirtingai atpažįstame tiesą ir melą. Pasirodo, kad tiesą mes atpažįstame geriau – paaiškino Levine’as. – Supratęs, kiek žmonės atpažįsta tiesą ir kiek melą, pradedi visai kitaip į tai žiūrėti.“
Štai ką jis turėjo omenyje. Jei jums pasakysiu, kad nagrinėdami Levine’o vaizdo įrašus būsite maždaug 50 procentų tikslūs, kils natūrali prielaida, kad spėliojate atsitiktinai – neturite nė menkiausio supratimo, ką darote. Tačiau Park manė, kad taip nėra. Mes žymiai geriau identifikuojame, kurie studentai sako tiesą, ir tai nėra atsitiktinumas. Tačiau mums sunkiau sekasi identifikuoti, kurie studentai meluoja.
Žiūrime visus vaizdo įrašus ir spėjame – „tiesa, tiesa, tiesa“, o tai reiškia, kad daugumą interviu, kuriuose sakoma tiesa, atpažįstame teisingai, bet melagių neatpažįstame. Mes remiamės išankstiniu tikėjimu: pavyzdžiui, mūsų darbinė prielaida yra ta, kad žmonės, su kuriais bendraujame, yra nuoširdūs.
Levine’o teigimu, šį reiškinį labai gerai iliustruoja jo paties eksperimentas. Jis pakviečia žmones už pinigus pažaisti žinių patikrinimo žaidimą. Staiga instruktorė iškviečiama iš kambario. Ir visai atsitiktinai palieka testo atsakymus, padėtus matomoje vietoje, ant stalo.
Levine’o nuomone, logiškai mąstant, tiriamieji šioje vietoje turėtų vartyti akis. Jie, koledžo studentai – ne kvailiai. Jie sutinka dalyvauti psichologiniame eksperimente ir gauna „partnerį“, kurio niekada anksčiau nėra matę ir kuris juos skatina sukčiauti. Turbūt manome, kad jie bent šiek tiek įtaria, jog viskas ne taip, kaip atrodo. Bet ne!
„Kartais jie supranta, kad instruktoriaus išėjimas iš kambario gali būti surežisuotas, – teigia Levine’as. – Tačiau praktiškai nė vienas nesupranta, kad jų partneris apsimetinėja... Taigi, jie ima galvoti, kad kažkas nuslėpta, mano, kad eksperimentas surežisuotas, nes dažniausiai jie ir yra surežisuojami, tiesa? O kaip šis mielas žmogus, su kuriuo jie bendrauja ir tariasi? O ne. Jiems jis įtarimų niekada nekelia.“
Norint atsikvošėti nuo išankstinio tikėjimo požiūrio, reikia to, ką Levine’as vadina „trigeriu“. Trigeris − ne tas pats, kas įtarimas arba pirmoji kilusi dvejonė. Išankstinio tikėjimo požiūrio atsikratome tik tada, kai pasitvirtina, kad atvejis neatitinka mūsų pirminės prielaidos.
Kitaip tariant, nesielgiame kaip blaiviai mąstantys mokslininkai, lėtai renkantys kažkieno tiesos ar melo įrodymus ir tik tada darantys išvadas. Elgiamės atvirkščiai. Pradedame nuo tikėjimo. Ir tikėti liaujamės tik tada, kai kyla abejonių, pabunda nuojauta ir galiausiai abejonės taip mus užvaldo, kad tikėti nebegalime. Šis samprotavimas iš pradžių panašus į knaisiojimąsi po smulkmenas, ką labai mėgsta socialinių mokslų atstovai. Bet taip nėra. Tai atspirties taškas, leidžiantis geriau suprasti kitais būdais nepaaiškinamą elgseną.
