Ramūs ir susivaldę

Psichoterapeutas ir psichiatras Olegas Lapinas sako, kad lietuviai vyrai turi vieną bendrą požymį su slavais – išgėrę tampa ganėtinai emocionalūs: „Vis dėlto būdami blaivūs, nesant jokioms kritinėms situacijoms, kai nėra jokių frustracijų, dirgiklių, jie elgiasi kaip tradiciniai šiauriečiai. Taigi labiau vertina susivaldymą, savikontrolę nei emocionalumą.“

Taip pat pašnekovas pastebi, kad lietuviai įtariai ir netgi truputį pašaipiai žiūri į glėbesčiavimąsi su kitais vyrais, juokiasi iš tokio jausmų demonstravimo ir netgi yra homofobiški, palyginti su vakarų šalių vyrais. „Lietuvių nenoras demonstruoti jausmus, rodo, kad yra tam tikras kiekis žmonių, kuris vyrams apibrėžia jų elgesį, savimonę. Tarkime, švedai arba prancūzai toje pačioje situacijoje elgtųsi visiškai kitaip nei lietuviai“, – pasakoja O. Lapinas.

Per karantiną agresyvumas augo

Pasak pašnekovo, griežto karantino metu ir vyrų, ir moterų santykiai buvo teritoriškai apriboti: „Turėjome būti po vienu stogu. Be to, sumažėjo ir galimybių pasirinkimas: negalėjome palikti savivaldybių, išskristi. Tai padidino vyrų agresyvumą ir depresyvumą.“

Karantinas daugiau sunkumų sukėlė vidutinio amžiaus vyrams, nes jaunesniosios kartos atstovai palengva išgyvendina nusistovėjusius idealaus vyriškumo įsivaizdavimus. „Jeigu kalbėtume tik apie jaunesnę kartą, kurie jau gimė nepriklausomoje Lietuvoje, galima sakyti, kad tam tikri mitai, pavyzdžiui, vyrai neverkia, pamirštami. Tačiau vyresnės kartos atstovai vis dar laiko save kietais, tvirtais, jeigu sugeba neparodyti jausmų“, – pasakoja O. Lapinas.

Olegas Lapinas
Foto: DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Vyrams nusivylimas dažnai kelia agresiją. Pavyzdžiui, priverstinis nėjimas į mokyklą sumažino vaikų motyvaciją mokytis. Be to, ir internetas turi didelę įtaką vaiko mokymosi kokybės prastėjimui, todėl šie vis dažniau, liaudiškai tariant, užmeta mokslus. Tėvams dėl to kyla nepasitenkinimas, irzlumas, vis dažniau reikia barti vaikus. Jaunuolių ir jų tėvų santykis kelia įtampą ne tik šeimoje, bet ir tarp pačių tėvų.“

Tokios ir panašios situacijos verčia vyrą gintis, kartais netgi kelia agresiją ir tai tampa didele emocine apkrova. Dėl to ir nuovargio, depresijos, irzlumo karantino metu vyrams teko patirti daugiau.

Sunkumų netrūko ir iki pandemijos

Vis dėlto, kaip teigia ir pats O. Lapinas, vyrų gyvenimas yra chaotiškas jau ilgiau nei trunka karantinas: „Paskutinių dviejų, trijų vyrų kartų gyvenimas yra ganėtinai smarkiai sumaišytas, nes kinta vyro ir moters vaidmuo. Vyras nustojo būti gerbiamas, autoritetingas asmuo vien dėl to, kad jis vyras.“

Praėjusiame tūkstantmetyje siaučiant karams, esant nepritekliui vyras buvo vertinamas kaip karys, didvyris. Tačiau taikos metu bei esant lyties vaidmenų pasikeitimui, jis praranda ilgai turėtą autoritetą vaidmenį.

„Moterys gali būti karės, vadovės – žvelgiant iš profesinės pusės. Vyras gi nebegali jaustis vyru tik todėl, kad jis, pavyzdžiui, policininkas, nes šalia jo gali būti tokia pat policininkė moteris. Vadinasi, vyro lytiškumui atsiranda šioks toks neaiškumas. Jam tenka laviruoti tarp mačo iš Švarcnegerio filmų, ir visiško liurbio, kuris verkia ir bijo, vaidmenų“, – įsitikinęs O. Lapinas.

Pataria atsisakyti netikrų idealų

Pasak pašnekovo, paskutinių dviejų dešimtmečių karta dar tik bando įsisąmoninti šiuos pokyčius ir derinti feministinius bei maskulininius bruožus harmoningai.

Paklaustas, kaip patartų vyrams susitvarkyti su kylančiu nevisavertiškumo jausmu, vienareikšmiai atsakyti pašnekovas negali: „Psichoterapeuto darbas yra padėti žmogui pamatyti save, suprasti ir pajausti. Nereikia vyro apkrauti idealais, kurių ir taip apstu visuomenėje: medijos siūlo nerealistinius, fantastinius, laimingų vyrų idealus. Tačiau svarbiausia žmogų priimti ne tokį, koks jis teoriškai turėtų būti, o tokį, koks jis yra iš tiesų.“