Paranojiška baimė pasenti
Giedrė prisimena, kad viskas prasidėjo po to, kai praėjus metams po gimdymo ji nusprendė sulieknėti. „Pavyko atsikratyti beveik dvidešimties kilogramų, bet kuo daugiau krito svoris, tuo labiau ant kaktos pradėjo ryškėti horizontalios raukšlės, kurių iki nėštumo nebuvo. Pradėjau tiesiog nenormaliai kiekvieną dieną jas stebėti veidrodyje. Atsikėlus, valydama dantis, besidažydama, eidama parduotuvėse pro veidrodžius žiūrėjau, kaip atrodo mano kakta. Po to perėjau ir prie viso kūno, ieškodama jame senėjimo ženklų. Užuot galvojus apie šeimą, džiaugusis augančiu vaiku, diena leisdavau internete ieškodama informacijos, kaip ilgiau išsaugoti jaunystę“, – pasakojo Giedrė, pradėjusi leisti dideles pinigų sumas papildams, augaliniams preparatams, masažuokliams ir kt.
„Kartą sūnus verkė, tačiau aš visiškai nepajėgiau skirti jam dėmesio. Uždariau jį kitame kambaryje ir toliau skaičiau straipsnius. Tai buvo galutinis taškas, kuris privertė ieškoti psichologinės pagalbos. Negaliu teigti, kad šitas apsėdimas visiškai mane paleido. Tačiau bent jau suvokiu problemą“, – pasakojo Giedrė.
Plastinės operacijos nuo 30-ties
Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė teigia, kad Giedrės istorija nėra vienetinis atvejis. Pasak jos, dėl senėjimo išgyvena ir jauni žmonės.
„Neseniai tarp mano klienčių buvo keletas trisdešimtmečių, kurios turėjo psichologinių problemų dėl amžiaus. Praktikoje esu susidūrusi su atveju, kai trisdešimties metų moteris darėsi operacijas, leidosi užpildus, alino kūną sportu ir dietomis, nes negalėjo priimti su amžiumi vykstančių pasikeitimų. Čia nėra vien senėjimo baimė. Pati klientė įvardino, kad labiausiai jai kėlė nerimą, kad „iškris iš rinkos“. Galvojama, kad jei aš ne bendruomenėje, jei esu išstumta iš rato – pražūsiu“, – pastebi psichologė, psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė.
Kaip gelbėtis nuo neigiamų emocijų?
„Senti gali būti ir liūdna, ir baisu, ir neramu, kad iš darbo išmes, kad sveikatą prarasi, kad teks skursti, jei negalėsi dirbti. Darbo rinkoje didelis prieštaringumas: viena vertus, pensinis amžius tolsta, kita vertus, senyvo žmogaus nenori priimti į darbą. Taigi tos baimės ne iš piršto laužtos“, – įsitikinusi specialistė.
Kas padeda palaikyti psichologinį stabilumą? „Daugelis teigia, kad jiems gelbsti susitikimai su klasiokais, kursiokais, bendraamžiais. Gydomai veikia pasidalinimas patirtimi, kaip kiti eina per tas pačias problemas“, – sako D. Balčiūnienė.
Senyvi žmonės – diskriminuojami
D. Balčiūnienė įsitikinusi, kad baimė pasenti susijusi ir neigiamu požiūriu į senatvę. Anot jos, filmo frazė „šioje šalyje nėra vietos senukams“ tinkama Lietuvai.
„Lietuvoje ne taip retai apie vyresnius kolegas ar giminaičius atsiliepiama, kad jie nieko nesupranta, nusišneka“, – teigė D. Balčiūnienė ir pridūrė, kad mūsų kultūroje yra daug spaudimo, jog turi būti jaunas, lieknas, turtingas ir laimingas.
Stebuklingo žodžio nėra
Specialistė atvira – nėra stebuklingo žodžio, kurį pasakysime, ir senatvės baimė dings. „Dažnai žmonės sako: „Aš nenoriu taip jaustis“, „Aš nenoriu patirti nerimo“, bet esminis dalykas ne neigti, o mokytis su tuo gyventi. Psichoterapija moko ne numalšinti jausmus, bet su jais būti. Jei galiu susitvarkyti, turiu tokio noro, galimybių, galiu ir nagus nusilakuoti, ir injekcijas pasidaryti, kodėl gi ne? Bet kai tai tampa bėgimu, forsavimu, negalėjimu susitaikyti, kad vis tiek pasensi ir mirsi, tai yra bėda“, – sako D. Balčiūnienė.
