Chirurgines grožio operacijas vertinu, pirmiausiai, kaip mados dalyką, o mada man atrodo puiki tol, kol nepaliečia žmogaus kūno, jo viduje vykstančių procesų – sveikatos. Dėvėti, piešti, klijuoti, prisikabinti, mano galva, galima bet ką. Eksperimentuoti ir žaisti – tai puiku, tame nematau jokio didelio pavojaus, bet pokyčiai kūno viduje, čia jau rimta.

Suprantu, kad be ne kiekvienam žmogui norisi patikti kitiems ir pirmiausia sau, bet simpatija ar trauka, veikia labai įdomiai. Emocijoms, jausmams apskritai, aistroms – būdinga tai, kad jie nudažo mūsų suvokimą ir jei jau kažkas mus traukia, tai jame/joje/tame viskas jaudina, taip ir atsiranda fetišai, kaip geismų objekto pakaitalas, nes bet kokia užuomina apie mūsų simpatijos egzistavimą, išorinė, kaip bruožas, nurodo į visumą, kurią mylime ar kurios geidžiame, antraip užtektų tik silikoninės pagalvėlės, su ja vyrai ir gyventų. Kam jiems dar papildomai vargintis tada apskritai, dovanoti gėles, saldumynus ar prabangos prekes, klausytis burbuliavimų?

Kita vertus, grožis, erotika, aistra ne visada tapatūs dalykai. Estetika, simetrija ar asimetrija, proporcija, nebūtinai jaudins. Kažkam patinka didelės krūtys, o kažkam mažos, o kažkam užtenka vien to, kad jos tiesiog yra. Vieni mėgsta švelnų, kiti atšiaurų, egzotišką ar paprastą, elegantišką, natūralų ar dirbtinį grožį. Kažkam tai tarpinė stotelė į kai ką daugiau, preliudija, kažkam – pikantiška visumos dalis, vertinga dėl savitumo, autentiškumo, o ne vienodumo, panašumo į daugelį, o kažkam taps fetišu. Bet kas norėtų vyro, kuris vedė krūtis?

Krūtų didinimas
Foto: Shutterstock

Kaip ten be būtų, savo kūną žmonės perdarinėja jau labai seniai, varsto, dursto, pjausto, pripučia, nusiurbia, dažo… Bet pažiūrėkime, ar sužalotos dėl grožio japonės pėdos ar afrikietės ausys ir panašūs dalykai kitose pasaulio šalyse tikrai gražu? Dažnai ne, tas ir įrodo, kad tai labiau mados, interpretacijos, improvizacijos, subjektyvumo, lokalios kultūros ir galiausiai tiesiog privataus skonio bei laikinumo dalykas. Kam aukoti plačias erdves vienam, siauram specifiniam dalykui? Ar verta tai, kas pastovu, kas yra mūsų būties pagrindas, sumaitinti tam, kas vienadieniška, laikina, kas yra kažkoks vieno įspūdžio, trumpalaikės iliuzijos, kaprizo, o gal net primesto menkavertiškumo reikalas? Ir tas juk subjektyvus estetinis pokytis, galiausiai, dar nieko ir negarantuoja, o be to, laikui bėgant, vis tiek atsibosta ir stimuliacijų alkis prašo naujų improvizacijų. Kur tada ta riba?

Skatinti žmogaus vaizduotę, kad ir erotinę, yra begalės būdų ir tam tereikia – vaizduotės! Aišku, pravers ir geresnis apžavimojo asmens pažinimas, kas jaudina, traukia išties, nes tai ne visada, o dažniausiai turbūt ir niekada iki galo nesutaps su mados pagamintais šio savaitgalio įvaizdžiais…

Todėl siūlyčiau tas sferas atskirti – grožį ir sveikatą. Jei natūraliai kažkur sutaps, kad žmogus sveikas ir gražus, puiku! Bet suvelkime urvinės moters kuodą pramogai, o ne žalokime kūno visam likusiam gyvenimui.

Tokie štai pasvarstymai ir palinkėjimai