O kaip elgtis, jei kasmet prieš šventes aplanko sunkūs jausmai? Jei Kalėdų laukiame su baime, nerimu, nepasitikėjimu?

Pirmiausia siūlyčiau ramiai pagalvoti ir savęs paklausti: kaip jautėtės per šventes, kai buvote vaikai? Ar jūsų tėvai pykdavosi šventiniu metu? Ar barniai baigdavosi tėvo ar mamos užgėrimu ir eiliniais daugiadieniais?

Deja, kartais prieššventinė tėvų įtampa ir susierzinimas ar nepatenkintas pervargusios mamos veidas prie šv. Kūčių stalo vaiko psichikoje gali palikti skaudulius ir negyjančias sielos žaizdas.

Tipiška sugadintų švenčių situacija būtų tokia: visi sėdi prie stalo ir su baime laukia, kada iš virtuvės ateis mama ir bus galima pradėti švęsti – drauge skanauti šventinius pietus ar vakarienę. Mama į kambarį įeina susiraukusi, kažko pikta ir nespėjusi prisėsti prie stalo apibara vaikus bei susiginčija su vyru.

Mažo vaiko širdelėje sudūžta stebuklas. Juk jis taip svajojo, kad šįkart šventės bus gražios ir laimingos – tėvai nesipyks, gražiai sutars, jį pastebės, pagirs bei pamyluos.

Aštrios sudužusio stebuklo šukės skaudžiai įsirėžia į širdį ir vaikas prie stalo sėdi smaugiamas iš akių besiveržiančių ašarų.

Užaugęs vaikas, gali pats nesuprasdamas kodėl, nemėgti ir nelaukti švenčių. Jis dažnai stengiasi apsimesti, kad jų iš viso nėra, arba šventiniu metu pats ima elgtis priešiškai, piktai ir pradeda skaudinti savo artimuosius.

Kitas neretai pasirenkamas būdas įveikti slogią prieššventinę savijautą – užgerti šventėms neprasidėjus...

Visgi jei jau pagalvojome apie mažo vaiko, esančio mumyse, jausmus per šventes tėvų namuose, galime pradėti susivokti ir pamėginti tapti šiek tiek sąmoningesni. Tai yra sustoti ir pamąstyti: kokie yra giliausi mūsų emociniai poreikiai? Kaip galėtume juos patenkinti? Kokių švenčių iš tiesų norėtume?

Neišsigąskime savo sielos tamsos, liūdesio, skausmo ir nevilties jausmų, apglėbkime juos.

Galbūt šventes galime sutikti ne prie itin gausiai valgiais nukrauto stalo ir nusivariusios mamos ar žmonos draugijoje, o šiltai ir jaukiai, tingiai ir maloniai leisdami laiką su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Aš vis pagalvoju: kada gi mes pagaliau suprasime, kad nebus jau tos mamos ar tėčio, kurio neturėjome, – nebeateis joks žmogus, kuris juos pakeistų.

Gydytoja psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė
Foto: Organizacijos nuotr.

Dabar jau esame suaugę ir patys atsakingi už tai, kaip jaučiamės ir kokias šventes kuriame. Todėl pasistenkime būti sau mamomis ir tėčiais, kurių neturėjome. Juk tai mes, niekas kitas, dabar esame tikrieji Kalėdų Seneliai savo vaikams. Atneškime jiems tikrų dovanų – įteikime prisiminimų, kurie šildytų visą gyvenimą.

Šių metų šventės bus ypatingos – Kalėdas sutiksime karantine. Meilę savo artimiesiems rodysime su jais nesimatydami. Nors gyventi izoliuotai jau šiek tiek pramokome, sugebėjome saugiai atšvęsti šv. Velykas, artėjant ilgajam šventiniam savaitgaliui daugelį mano pacientų lydi nerimas, kai kuriuos gniuždo vienatvės jausmas.

Man patinka mintis, kurią girdėjau per Biblijos skaitymo grupę. Ji apie Mortos, užsiėmusios patarnavimais bei švenčių rūpesčiais, ir tyliosios Marijos palyginimą: „Mes visi viduje esame Marijos.“

Tikiu, kad kiekvieno mūsų – tiek tikinčiojo, tiek ir netikinčiojo – sielose, gilumoje, glūdi troškimas prisiliesti prie kažko, kas didingiau ir aukščiau už mus. Troškimas sustoti, nuščiūti tyloje, išgyventi begalybės akimirką. Kaip nuščiuvusi sėdėjo Marija prie Viešpaties kojų. Tad leiskime Marijai savo viduje perimti vadovavimą mūsų gyvenimams per šventes.

Skirkite laiko maldai ir (ar) trumpai meditacijai stebėdami savo kvėpavimą, ramiai mėgstamai muzikai, pasivaikščiojimui miške, neskubiam naujo ar jau pamėgto gardumyno gaminimui, ilgiems pokalbiams su vaikais, draugais ir kitais mylimais žmonėmis – šiuo metu juos puikiai galima suplanuoti per atstumą. Tai ir yra didžiausios šventinės dovanos, kurias galime patys sau padovanoti.

Būtent jos leidžia mums nepalūžti ir nepervargti. O tai dažniausiai reiškia, kad ir neaprėkti vyro bei vaikų, su kuriais jau antrą mėnesį saugiai leidžiame laiką namuose.

O vienatvė mums visiems turėtų būti įprasta būsena. Juk mūsų vidinis Aš nuolat gyvena vienas – svajodamas, svarstydamas, kurdamas ir mąstydamas. Mėgaukimės jo draugija!

Nepamirškime, kad mes visi gimstame vieni ir vieni iš šio pasaulio išeisime. Taigi vienatvė yra ne tik kančia, bet ir didžiulis džiaugsmas, sielos atgaiva ir kontempliacija, laikas, skirtas Dievo artumui išgyventi.

Džiugių ir prasmingų artėjančių švenčių.