Kaip žuvis vandenyje – įprasta sakyti apie žmogų, kuris yra savo vietoje ir puikiai jaučiasi. O kas, jei žmogui negera, jei jis – ne savo vietoje? Kas, jei jis jaučiasi lyg žuvis... medyje? Žmonės dažnai atsiduria situacijose, kurios kelia stresą, didina nerimą, provokuoja vidinius konfliktus tarp proto ir jausmų, tarp „reikia“ ir „noriu“. Mes nuolatos verčiame save lipti į medį ir stebimės, kodėl daugėja problemų, nepavyksta suvaldyti emocijų, šlyja santykiai su artimaisiais, sutinkame vis „ne tuos“, dirbame „ne ten“, kodėl gyvenime trūksta džiaugsmo, meilės, ramybės ir netgi noro ką nors keisti.
Apie ką tik pasirodžiusią knygą „Žuvis medyje“ ir apie tai, kaip pasirūpinti psichine sveikata bei išgyventi šį sudėtingą ir nestabilų laiką, L. Vėželienę kalbina knygos redaktorė Jūratė Baranauskienė.
– Kodėl „Žuvis medyje“?
– Dažnai apibūdindama žmogaus situaciją pasitelkiu vieną kitą vaizdingą metaforą, tarkim, kad ir šią – žuvis medyje. Žmonės iš tiesų kartais jaučiasi lyg žuvys medyje – sutrikę, išsigandę, užstrigę ir pasiklydę savo problemose. Ir tuo pat metu reikalauja iš savęs neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, nejausti beviltiškumo ar nerimo. Tuomet ir klausiu: ar žuvis įstrigusi medyje gali jaustis gerai?
– Šią knygą įkvėpė atsakymų ieškančių žmonių laiškai ir klausimai jums. Kokia šios knygos priešistorė?
– Taip, ši knyga sudaryta iš žmonių klausimų ir mano atsakymų į juos. Konsultuoti laiškais pradėjau dar dirbdama nemokamos psichologinės pagalbos linijose. Tiesa, ten atsakymai į gaunamus laiškus turėjo konkrečiai apibrėžtą struktūrą ir šiek tiek kitokius tikslus.
Šios knygos ištakos – mano tinklaraštis „Gyvoji psichologija“. Jame skelbdavau tekstus kai kuriomis gautų laiškų temomis. O viskas įsibėgėjo, kai sukūriau uždarą Klausimų / Atsakymų grupę socialiniame tinkle. Šis virtualios psichologo konsultacijos projektas startavo prieš beveik ketverius metus. Skaitytojų ratas plėtėsi ir gaudavau vis daugiau klausimų. Susikaupė nemenkos apimties medžiaga, kuri po tam tikrų transformacijų ir sugulė į knygą.
– Kokių klausimų sulaukiate daugiausia? Kokios temos ar problemos yra skaudžiausios, kelia daugiausia nerimo?
– Daugiausia klausimų kyla apie santykius, santykių problemas ar krizes. Dažnai žmonės klausia ir apie sudėtingas psichines būsenas: apatiją, beviltiškumą, nerimą, apie panikos priepuolius ir apie gedėjimo procesus. Daugybė istorijų ir daugybė temų. Negalėčiau išskirti kokio vieno „Achilo kulno“. Kiekvienam žmogui savas klausimas skaudžiausias.
– Kodėl santykiai mums sukelia tiek problemų?
– Santykių kokybė dažnai lemia gyvenimo ir psichinės sveikatos kokybę. Artimi santykiai suteikia gyvenimui prasmės, spalvų, gelbsti nuo vienišumo. Sunku būtų pervertinti artimų santykių svarbą žmogaus gyvenime, pradedant vaikyste ir baigiant senatve. Dėl to ir klausimų apie santykių problemas kyla tiek daug.
Kodėl santykiai sukelia tiek daug problemų? Matyt, todėl, kad tai vienintelė sritis, kuri yra taip tampriai susijusi su žmogaus širdimi, emocijomis. Todėl ir bet kokie nesklandumai santykių sferoje išgyvenami kitaip – skaudžiau, aštriau, asmeniškiau nei, tarkim, profesinėje srityje.
– Antrąją knygos „Žuvis medyje“ dalį skiriate vidiniam žmogaus pasauliui. Kur jūs įžvelgiate daugiausia problemų?
– Nepasakysiu nieko naujo, jau prieš šimtmetį apie tai kalbėjo Alfredas Adleris – daugiausia problemų sukelia menka savivertė. Žmonės nepasitiki savimi, nevertina savo gebėjimų, negerbia ir nesaugo savęs, nesirūpina savimi. Visai šalia seka ir kita problema – pernelyg menkas dėmesys psichinei sveikatai ar psichohigienai. Kai kurie net neįsivaizduoja, ką tai reiškia.
Na, negaliu nepaminėti ir tinginystės kaip vieno iš pagrindinių neigiamų faktorių, neleidžiančių pasveikti. Skaitydami knygą pastebėsite, kad dauguma laiškų baigiasi klausimu: ką man daryti? Kaip manote, kiek klausiančiųjų pasinaudoja gautais patarimais?
– Knygoje „Žuvis medyje“ rašote, kad nesugebame perskaityti psichikos siunčiamų signalų, jog jau laikas susirūpinti vidine higiena. Į kokius signalus reikėtų atkreipti dėmesį?
– Mūsų psichika siunčia įvairiausių signalų. Vienas tipiškiausių – sutrikęs miegas. Emocijų, rūpesčių ar informacijos išvarginta, „perdegusi“ psichika nebesugeba atsipalaiduoti, žmogus nepailsi net ir miegodamas. Kitas signalas – nuolatinis ar beveik nuolatinis nuovargis. Taip pat – apatija, dirglumas, negebėjimas susikaupti, siaurėjantis interesų ratas, vis pasyviau leidžiamas laisvalaikis, vis destruktyvesni „atsipalaidavimo“ būdai. Galima dar paminėti prastėjančius santykius šeimoje. Manau, signalai yra pakankamai aiškūs. Su tokiomis ir panašiomis problemomis žmonės ateina ir pas psichologą. O juk kartais užtektų tiesiog nuosekliai rūpintis psichikos higiena. Iš pradžių bent jau sumažinti informacinę ir emocinę taršą.
– O ko pirmiausia imtis pajutus jūsų minimus signalus?
– Kaip esame mokomi rūpintis kūno higiena, remdamiesi tokiais pat principais turime išmokti rūpintis ir psichikos higiena. Mūsų veiksmai psichikos labui turi būti pastovūs. Vieni pagrindinių psichikos higienos įrankių – disciplina ir ritmas. Dienotvarkėje turi būti numatytas laikas minčių švarinimo praktikoms, savirefleksijai, kokybiškam bendravimui, veikloms, kurios padeda atsipalaiduoti, susigrąžinti emocinę pusiausvyrą, galų gale, tiesiog teikia džiaugsmo. Žinoma, būtina rūpintis fizine sveikata. Ir visa tai turi vykti kasdien, tam tinkamu laiku. Mes juk nedejuojame, kad neturime laiko nusimaudyti ar išsivalyti dantų? Tam laiko dauguma žmonių suranda, o pasirūpinti psichikos higiena laiko dažniausiai pritrūksta. Nes nesvarbu? O gal tiesiog neįprasta?
– Depresija – viena ryškiausių šių dienų problemų. Kaip atskirti, kada tai tik nuotaikos svyravimai, o kada jau rimtesnė problema ir reikėtų kreiptis į specialistus?
– Jeigu jau kyla įtarimų, kad sergate depresija, visuomet yra geriau pasikonsultuoti su specialistu, nei pačiam užsiimti savidiagnostika, išsiguglinus kokį nors virtualioje erdvėje plaukiojantį testą.
– Knygoje yra ir skaitytojų klausimų pandemijos tema. Pandemija į mūsų gyvenimą atnešė daug nemalonių permainų. Turiu galvoje ne tik karantiną ir suvaržymus, bet ir ženkliai padidėjusį nerimo lygį. Ar jaučiate tų pokyčių pasekmes konsultuodama žmones? Ar knygoje irgi yra pandemijos realijų?
– Kalbant apie nemalonias permainas, galėčiau patvirtinti, kad be padidėjusio nerimastingumo, žmonės išgyvena dar ir baimę, nusivylimą, jaučiasi sutrikę, nesaugūs. Nors visgi ryškiausia permaina – pyktis. Ne karantino metu buvo daugybė lengvai prieinamų būdų pyktį slopinti, išventiliuoti ar užmaskuoti, tad ir žmonių elgsenoje agresyvumas nebuvo toks ryškus.
– Dabar mūsų protus užvaldžiusi pandemija: baiminamės dėl sveikatos, artimųjų, finansinės padėties, griūva žmonių ateities planai, o kartais ir likimai. Kaip susidoroti su vis didėjančia kasdienio nerimo doze?
– Būtų puiku, jei nerimo ir baimės „dozes“ panaudotume ne priešiškumui didinti, bet kūrybiškumui ugdyti. Bet kokia situacija, kurioje išjudinama nusistovėjusi rutina, psichologijos moksle vadinama krize, o bet kuri krizė atveria erdvę pokyčiams. Linkiu, kad tie pokyčiai būtų kuo geresni.
– „Žuvis medyje“ – jau knygynuose, šis etapas baigtas. Kas toliau?
– Šiuo metu renku medžiagą naujai knygai. Bandysiu aprašyti santykius santuokoje ir ne tik.
