O kaip muzikoje? Leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Tobula netvarka“ atskleidžiamas geriausias visų laikų muzikos improvizuotojas. Susipažinkite su juo ir netvarkos menu.
Ištrauka iš knygos „Tobula netvarka“
Galvojant apie improvizaciją ir bandant prisiminti, koks muzikas buvo garsiausias iš visų džiazo ir kitų gyvai improvizuojančių muzikantų, pasirodo, kad bene geriausias visų laikų improvizuotojas daugiausia žinotas dėl daugelio dalykų, išskyrus improvizaciją. Vis dėlto aistringas šio atlikėjo pomėgis nesilaikyti užrašytos muzikos, jo sudėtingos improvizacijos, erzinančios klausytojus bei muzikantus, ir sužlugdė jo muzikinę karjerą.
Šis nesuvaldomas improvizuotojas buvo Johanas Sebastianas Bachas. Jeigu stebitės, kaip jis sugebėjo suderinti labai tvarkingą, sudėtingą, tikslią baroko muziką ir improvizaciją, atminkite, kad XVIII a. pastaroji laikyta sudėtiniu rimtos muzikos komponentu.
Iš tiesų tik antrarūšis atlikėjas galėjo apsiriboti iš anksto užrašytų natų atkartojimu. Grojant baroko kūrinius improvizuoti buvo galima – ar greičiau privaloma – įvairiausiais būdais. Bachas ir kiti to meto kompozitoriai retai surašydavo visas violončelės, fagoto, klavesino ir vargonų partijų natas, paprastai pateikdavo šiais ir kitais žemo diapazono instrumentais grojantiems muzikantams siūlomus akordus, kuriais jie turėtų remtis.
Koncertuose buvo numatomos kadencijos, kurias grodamas solistas turėjo atsiriboti nuo užrašytų natų; taip atsiradusios ilgos, pašėlusios improvizacijos dažnai palikdavo didžiausią įspūdį. Netgi kai būdavo užrašytos visos partijos natos, muzikantai nuolat improvizuodavo, tarsi vyrėjai pridėdami žiupsnelį to ir saujelę ano, o gebėjimas spontaniškai įterpti tokius papuošimus laikytas svarbiausiu gero atlikėjo bruožu. Tad vargu ar Bachas pomėgiu improvizuoti labai išsiskyrė savo epochoje.
Kompozitorius liūdnai pagarsėjo tik dėl improvizacijų masto ir drąsos. Jis imdavo dailinti vargonų partiją netgi mišių viduryje, kartais akivaizdžiai gąsdindamas bažnyčios tarnautojus, chorus ir tikinčiuosius, kurie paprasčiausiai norėjo sekti liturgines apeigas. Kituose koncertuose kompozitorius tuoj pat improvizuodavo klausytojų pasiūlytomis muzikos temomis kaip šiuolaikinis naktinių barų komikas.
Bachas taip pat mėgavosi tuomet populiaria praktika susiremti su kitais kompozitoriais muzikinėse improvizacijos dvikovose, pavyzdžiui, taip jis kovėsi su garsiu prancūzų vargonininku ir kompozitoriumi Lui Maršanu. Bachui taip patiko improvizuoti, kad šiandien specialistai mano, jog išliko tik nedidelė dalis jo kompozicinių oeuvre, nes dauguma jų buvo sukurta per koncertus ir liko neužrašyta.
Bachas ir jo kolegos negalėjo numatyti, kad XX a. viduryje jų kompozicijose ir visoje klasikinėje muzikoje visiškai nebeliks improvizacinių elementų. Vėliau kompozitoriai užrašė visas bosinių partijų bei cadenza natas ir šiandien muzikantai groja tik jas, tad visi koncertai melodiškai yra vienodi.
Jeigu kas nors viduryje kūrinio imtų improvizuoti, tai būtų suvokiama ne kaip muzikalumo ir kūrybiškumo demonstravimas, o kaip muzikanto karjerą žlugdantis poelgis, kenkiantis muzikai, netgi jei taip muzikantas kompozitoriaus sumanymą perteiktų geriau, nei grodamas šiandien įprastas sustingusias kūrinių versijas.
Visuose šios knygos skyriuose buvo teigiama, kad įvairių formų netvarka gali būti gerokai mažiau žalinga nei paprastai manoma. Be to, daugeliu atvejų ji gali būti naudinga ar net būtina. Šiame skyriuje bandysime įrodyti dar vieną teiginį: netvarka gali būti graži.
Netvarkos menas
Pagrindinis, o kartais ir vienintelis tvarkytis skatinantis veiksnys – estetinis vaizdas, t. y. žmonėms kai kurios netvarkos rūšys nemalonios paprasčiausiai todėl, kad bjauriai atrodo. Vis dėlto dažnai nesunku ir labai protinga netvarką paslėpti po paviršiniu priimtinu tvarkos sluoksniu – sumesti šlamštą į sieninę spintą, sukrauti popierius į krūvas, pakeisti siaurų ir vingiuotų kelių dangą, užuot tiesus naujus, paslėpti painų užsakymų pateikimo procesą už stilingos interneto parduotuvės svetainės, įkurdinti sunkiai kontroliuojamą vietos valdžios instituciją dailioje rotušėje.
Šalia kitų priežasčių JAV jūrų pėstininkai yra neprilygstami kariai ir dėl laisvo, savarankiško bei iš anksto neplanuojamo veiklos būdo, bet visuomenei pristatomas priimtinesnis nepriekaištingai pasirengusių, itin disciplinuotų, griežta hierarchija pasižyminčių būrių vaizdinys. Tuo tarpu meno sferoje slėpti netvarką po tvarkinga išore ne visada išmintinga. Netvarka gali būti ir sudėtinis kūrybinės vizijos elementas; kartais netvarkingi dalykai meno kūrinyje sukelia stipriausią poveikį.
Išskirtinis pavyzdys – Džeimso Džoiso Ulisas, daugelio žmonių laikomas geriausiu literatūros kūriniu anglų kalba. Šis romanas netvarkingas praktiškai visais atžvilgiais – netvarkingesnė būtų nebent knyga, kurią paėmus į rankas išbyrėtų puslapiai. Turinys yra beveik nesuvokiamai supainiotas, kalba sudėtinga ir miglota. Gana tipiškas pavyzdys:
Manei atliksiąs stebuklus, ką? Misionierius į Europą, paskui karštąjį Kolumbaną. Danguje ant baisių kėdžių sėdėję Fiakras ir Skotas netgi savo pintas išlaistė kvatodami lotyniškai: Euge! Euge! Kalbėti laužyta anglų kalba, pats tempdamas lagaminą, nešikas kainuoja tris pensus, slidžia prieplauka Niuhevene. Comment? Parvežė gausių grobių: Le Tutu, penkis sudriskusius numerius Pantalon Blanc et Culotte Rouge, mėlyną prancūzišką telegramą – galės parodyti kaip keistenybę: – Miršta motina grįžk namo tėvas.
Sunku įsivaizduoti, kad Ulisas būtų pelnęs tokią pagarbą, kokios jis sulaukė, jeigu būtų parašytas tvarkingai ir aiškia mokiniams suprantama kalba. Šiandien daugelyje romanų pasakojimas šokinėja laike ir erdvėje ar tarp skirtingų perspektyvų, mėgstama supainiotas veikėjo mintis pateikti forma, kuri pati savaime yra paini, ar įterpti šiek tiek atsitiktinumo ir maišaties.
