Svajoti ar gyventi? Kaip tapti savo gyvenimo režisieriumi

Ar kada nors susimąstėte, kodėl mums patinka pasakos, kodėl žavimės filmais, kuo mus įtraukia knygos? Atsakymas paprastas – herojaus kelias. Kartu su juo mes pasineriame į virtualų pasaulį: patiriame sudėtingų situacijų, įvairiaspalvių emocijų ir įspūdingų transformacijų.

Pastebėjote, kad didžiausią susidomėjimą mums kelia herojaus nuotykiai, jo išgyvenimai ir pasiekimai, o ne laiminga pabaiga? Realiame gyvenime daugelis tik svajoja ir tikisi ramiai išlaukti, pasislėpę kur nors kamputyje, kol visi sunkumai praeis, nereikės nieko daryti ir savaime pavyks gauti viską iškart, peršokus į laimingą finalą ir išvengus pačios istorijos – gyvenimo.

Mes su džiaugsmu dalijame patarimus, kaip elgtis kitiems. Tačiau prarandame bet kokį objektyvumą, kai eina kalba apie mus pačius. Mes dažnai apgaudinėjame save ir manome esantys verti visko. Tačiau jei taip būtų, tai, ko norime, apie ką svajojame, jau būtų įvykę.

Kodėl tarsi dangaus manos laukiame, kad noras išsipildytų savaime? Kodėl teikiame pirmenybę svajonėms savo galvoje, o ne konkretiems veiksmams, kurie padėtų norus įgyvendinti? Jei sąžiningai, daug kas neveikia tik todėl, kad pažiūrėjome, paklausėme, paskaitėme ir pamiršome, ir likome ten, kur buvome.

Dažnai nežinome, ko iš tiesų norime iš gyvenimo. Regis, dar vakar tau reikėjo mažo jaukaus namelio kaime, paukščių čiulbėjimo ir užburiančių saulėtekių bei saulėlydžių, o šiandien tave traukia ryškios didmiesčio šviesos ir pasilinksminimai su draugais iki ryto.

Kaip suprasti save, jei norai tokie skirtingi, tokie prieštaringi, tokie nesuderinami? Arba atsiranda vienu metu. Arba keičiasi kas minutę.

Iš tikrųjų būti laimingam ne taip jau ir sudėtinga. Panorėjęs kiekvienas gali sukurti savąją pasaką ir tapti jos herojumi. Tačiau savaime tai nevyksta – reikia bent meškerę užmesti ir tiksliai žinoti, kur yra tų auksinių žuvelių.

Kaip gimsta norai ir iš kur jie ateina

Ilma Safronova

Mes jaučiamės klestintys ir laimingi, kai mūsų vidiniai lūkesčiai atitinka išorinę jų išraišką ir realizuojami. Pirmieji sunkumai užklumpa tuomet, kai nežinome, kaip to pasiekti.

Neskubėkite daryti išvadų, kad su jumis kažkas ne taip. Jūs – daugybės savybių, užduočių ir galimybių jas realizuoti rinkinys. Tai ir yra jūsų gyvenimo kelio kryptis ir tai, kas formuoja jūsų norus. O kai nesuprantate jų kilmės, nežinote, kaip realizuoti, kyla vidinių konfliktų ir trukdžių.

Rekomendacijos, kurias mes randame internete ar knygose, ganėtinai paviršutiniškos ir vienodos: sportuokite, keliaukite, mylėkite save. Kodėl kažkas staiga nusprendė, kas būtent turi aprūpinti mūsų laimingą gyvenimą? Juk mes sugebame jausti, patirti gyvenimą tik per pačius save.

Todėl vienintelė teisinga rekomendacija: išsiaiškinkite savo norus, susigaudykite tarp jų.

Mūsų svajonės – ne tiesiog kaprizai ar išsigalvojimai, ne atsitiktiniai norai ar fantazijos, o ypatinga užduotis, kurią paveda gamta, prigimtis. Kiekvienam be išimties.

Skirtingų žmonių norai skirtingi. Niekuomet visi nenorės vieno ir to paties – kiekvieno norai savi, todėl neskubėkite matuotis svetimos laimės. Iš išorės mes visi panašūs – turime rankas, kojas, galvą, tačiau viduje labai skiriamės vienas nuo kito. Mes skirtingi, todėl skiriasi ir mūsų tikslai, gyvenimo būdas, aistros. O tai lemia skirtingas gyvenimo aplinkybes ir rezultatus.

Patį didžiausią malonumą galime patirti išnaudodami savo prigimtines savybes, talentus, realizuodami savo tikrus norus. Įgimtos savybės ir užduotys slypi žmoguje. Jos pasireiškia per jo kalbą, raktinius žodžius, įpročius, baimes ir seksualinius poreikius, jas atspindi bendra išvaizda, charakteris, elgesio maniera ir veido išraiška.

Bet tik suvokę tų savybių išsivystymo bei realizacijos lygį, galime apie žmogų ir jo gyvenimo scenarijų sužinoti beveik viską. Tai – ne prasimanymas, ne mistika. Tai – realybė.

Neegzistuoja gerų ar blogų savybių ir talentų, kaip neegzistuoja gerų ar blogų žvaigždžių danguje. Klausimas tik vienas – išsivystęs ar neišsivystęs, realizuotas ar ne prigimtinis potencialas.

Gyvendami mes įgyjame naujų žinių, naujos patirties, tačiau prigimtinis potencialas, jo apimtis lieka ta pati, kaip suspėjo išsivystyti iki pubertatinio periodo (lytinio brendimo). Ir kažkuo daugiau, labiau nei prigimtinė apimtis mes niekada netapsime.

Deja, mūsų užprogramuotos savybės, talentai, galimybės nevisiškai išsivystę ir mes nešiojamės tą neišsivystymo lygį. Taip atsiranda tam tikrų impulsų, signalų, kuriuos mes suprantame kaip norus.

Konkretus žmogus realizuoja savo savybes, talentus – norus – tuo lygiu, iki kurio išsivystė (egzistuoja keletas išsivystymo lygių). O jei nerealizuoja, nusirita iki archetipinės būsenos, tai yra iki priešingų savybių, iki baimių, nerimo.

Taigi, norai, kaip ir jų šeimininkas, žmogus, nėra tokia jau paprasta tema, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir tai neapsiriboja vien svajonių koliažu ant šaldytuvo durų bei vizualizacijomis per pilnatį.

Savęs pažinimas – iliuzija ar būtinybė

Viena mano klientė seniai svajojo apie nuosavą verslą – savo kosmetikos liniją. Svajonė tapo realybe. O mintys: „Na, ir kas čia tokio.“ „Net nepatogu prieš save pačią ir išsipildžiusią svajonę, – teisinosi mergina. – Tarsi viską nuvertinčiau.“

Kai svajonė išsipildo ir tenka su ja gyventi, mes džiaugiamės pirmas 10 minučių, dieną arba kiek ilgiau. O paskui prasideda: „OK, kas toliau? Dabar aš noriu skrydžio į Mėnulį.“

Mes visuomet norime daugiau, nei turime ir galime. Mokslas tai vadina hedonistine adaptacija. Mes greit priprantame prie pageidaujamo, išsvajoto, pasiekto ir toliau sudarinėjame naujų norų sąrašus.

Kartais kyla mintis, kad norime per daug, kad reikia pasirinkti kažką vieną ir visam gyvenimui, neatsižvelgiant į savo „kvailas užgaidas“. Tačiau neįmanoma dirbtinai sumažinti savo norų. Tai sukels tik kančią ir išprovokuos sunkumus.

Jei atidžiau įsižiūrėsime, pamatysime, kad mes ne tiesiog norime daugiau, mes norime visko ir iškart. Ir tas „visko“ slepia mūsų tikrąjį norą.

Daug kalbama, rašoma apie tai, kad mes patys esame savo laimės kalviai, todėl ir pasitenkinimo gyvenimu reikia ieškoti savyje. Mes lyg ir neprieštaraujame, norime būti savo nuotaikos ir gerovės šaltiniu, tačiau daugelio vidinė būsena visgi labai priklauso nuo išorinio pasaulio.

Už lango lietus ir vėjas – nuotaika sugedo, kažkas sukritikavo – dingo pasitikėjimas savimi. Matome gražų, išpuoselėtą kūną ar naujutėlaitį prabangų automobilį – ir mums reikia. Skaitome apie retritus į Balį – žūtbūt turime ten nuvykti. Kažkas metė darbą biure ir pasakoja savo sėkmės istoriją – ir mes taip norime.

Viskas paprasta, kai dėliones dėlioji galvoje, – gausiu visa tai ir būsiu laimingas. Tačiau realybėje pasirodo, kad nusižiūrėta laimė per ankšta, svetimas sėkmės scenarijus ne toks ir skanus.

Liautis gyventi reakcijomis į išorinį pasaulį, realizuoti savo tikruosius norus, tapti savo paties mūza padeda tik savęs pažinimas, atsakymai į klausimą – kas aš. Kai savęs nesuprantame, nežinome, kas būtent yra mūsų aš, kaip ir kuo mūsų aš skamba šiame pasaulyje, pasaulis mūsų taip pat nesupranta, nežino, kaip mus priimti. O mes ir toliau dairomės į šalis, fokusuojamės į išorę, tik ne į save patį.

Daugialypis sisteminis mąstymas – tai sugebėjimas dėlioti dėliones: po truputį sužinoti apie save, pažinti savo savybes vieną per kitą. Vienas parametras nesavarankiškas, nenusakomas visavertiškai. Todėl svarbios genetikos, psichikos, dvasinės ir psichologinės brandos ir kitos savybės. Įsivaizduojate, koks rinkinys formuoja žmogų, jo norus ir gyvenimo raidą!

Tai galima tirti, spręsti savarankiškai arba kreiptis į specialistus. Idealu, kai pasirenkami abu variantai. Specialistas padeda pažinti save, savo norus ir jų kilmės priežastis. Moko tapti konsultantu sau pačiam, o paskui padėti kitiems realizuoti norus, svajones be stereotipų, iliuzijų ir mitų.

Galiu drąsiai tvirtinti – nėra nieko, išskyrus savęs paties pažinimą, visa kita gyvenime – tik pagalbiniai, tarpiniai dalykai. Savęs pažinimas ir pokyčių stebėjimas stiprina pasitikėjimą savo pasirinkimu, vidinę motyvaciją ir galią, padeda keistis ir gyventi su naujomis prasmėmis.

Dėlionės susidėlioja netikėtai, neiškart, palaipsniui, tai ne struktūra, ne schema, ne formulė. O reikalingas rezultatas būtinai bus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)