„Bright Side“ skaitytojams Lidia papasakojo apie savo 30-ąjį gimtadienį ir apie tai, kaip pavyko nusipurtyti visuomenės primestas taisykles.

Gimtadienio išvakarėse

Pamenu, kartą viename renginyje susipažinau su garsiu psichologu. Ten buvau vyriausia iš visų lankytojų. Vėliau pastebėdavau, kad koncertuose ar kursuose, į kuriuos nueidavau laisvalaikiu, irgi esu vyriausia. Trumpai tariant, artėjant 30-am gimtadieniui man darėsi vis liūdniau. Liūdna – per švelniai pasakyta. Iš tiesų paskutines tris dienas iki gimtadienio ir dar dvi savaites po jo garsiai raudojau į pagalvę. Verkiau, nes maniau, kad tai pabaiga – dar neturiu vaikų, nesu ištekėjusi, nedirbu mėgstamo darbo, nieko negaliu padaryti, o moteriškas biologinis laikrodis tiksi. 30-o gimtadienio nešvenčiau – neturėjau kada, nes apraudojau mane paliekančią jaunystę.

Visos draugės jau turėjo sutuoktinius ir arba / vaikų. Kiekviena laikė savo pareiga paklausti: „Kada vestuvės? Ar jis dar nepasipiršo?“ Jos primindavo, kad mano biologinis laikrodis tiksi, o visi kiti, tarsi palaikydami, vis tarstelėdavo: „Nėra ko skubėti tekėti, džiaukis laisve.“ Toks nuolatinis priminimas, kad nesu ištekėjusi man atrodė keistas.

Daugelis mano pažįstamų dar iki 30 m. sugebėjo realizuotis profesinėje srityje – sukūrė savo verslą, kuriuos tikėjo ir džiaugėsi. Man buvo smagu matyti jų sėkmę, vis tik dažnai pagaudavau save galvojančią: „Kodėl man nepavyksta padaryti to paties?“ Tačiau nė nebandžiau. Mačiau, kaip kuriasi nauji įvairūs verslai, pykdau ant savęs ir niekaip nesupratau, kuo gi „būsiu užaugusi“, juo labiau, kad pensija jau ne už kalnų.

Po 30-ies

Sulaukusi 31-erių pirmą kartą gyvenime sugalvojau atlikti išsamų sveikatos patikrinimą. Diagnozė nieko gero nežadėjo – skydliaukės vėžys. Mane tai pribloškė ir visiškai sutrikdė. Nežinau, kam turėjau dėkoti (Dievui, likimui, visatai ar dar kam nors), bet, laimė, liga buvo ankstyvos stadijos, be to, tai viena iš lengviausiai išgydomų vėžio rūšių.

Bet jei sušlubavo mano sveikata, vadinasi amžius jau turi įtakos, baigiasi mano galiojimo laikas. Tada ne juokais išsigandau. Ne dėl ligos, o dėl visko, su kuo teko susidurti ir dėl įvairiausių vis užplūstančių minčių. Kiekvienas žino – visos ligos atsiranda dėl nervų, o iš mano pažįstamų niekam nėra buvę skydliaukės vėžio. Žodžiu, atsiguliau į ligoninę, jausdama stresą ir būdama visiškai prislėgta – buvo sunku susitaikyti su liga.

Po operacijos paliepiau sau liautis ir pagalvojau: „Po galais, kodėl nuolat galvoju apie savo amžių? Kodėl manau, kad man labai svarbi šeima ir karjera? Mano gyvenimas netaps geresnis, jei nuolat lyginsiu save su kitais, mano gyvenimas tęsiasi ir jis nėra toks blogas.“ Na, nebuvo taip, kad galvoje viskas akimirksniu pasikeitė, bet galiausiai paaiškėjo, kad visas tariamas svajones labai lengva paleisti. Nes tos svajonės nebuvo mano.

Visi tie imperatyvai – „privalai siekti karjeros“, „privalai turėti vaikų“, „privalai kurti savo gyvenimą“ – buvo primesti visuomenės, interneto ir pan. neturiu tokių norų. Esu paprastas žmogus. Man nesiseka kurti verslo, neturiu tokio talento. Nesu Steve‘o Jobso ar Elono Musko gerbėja, nesu veržlios ir kūrybingos asmenybės tipo, kuris dabar toks madingas. Ir tai absoliučiai normalu.

Supratau, kad dabartinis man amžius turi gausybę privalumų. Jei turėčiau vyrą ir vaikų, negalėčiau kada panorėjusi keliauti į Paryžių, į Prahą ar į kaimyninį miestą. Ar tada galėčiau vidurnaktį eiti pas draugę, nes norisi pasigrožėti pilnatimi, ar turėčiau laiko, kada panorėjusi grožėtis saulėtekiu? Ar galėčiau keisti darbą ir ieškoti tokio, kuris yra įdomus, suteikia galimybių tobulėti?

Galėjau ištekėti 22 m. – laimė to nepadariau. Galėjau ištekėti 27 m. – dėkui Dievui, to nepadariau. Kai buvau 28-erių, sutikau žmogų, su kuriuo sieju savo ateitį – ne todėl, kad „laikas ištekėti“, o todėl, kad būtent jis – tas vienintelis. Mes laimingi, mums gera kartu. Nesuku galvos, kaip klostysis mūsų santykiai toliau. Žinau, kad prieš akis – dar daug smagių ir įdomių akimirkų.

Dabartis

Dabar man truputį daugiau nei 30 m. Turiu vyrą, kurį myliu, ir katiną. Dar niekada iki šiol nejaučiau tokios vidinės harmonijos. Suvokiu savo galimybes, suprantu labai daug apie save ir apie šį gyvenimą. Gyvenu, paisydama savo norų ir svajonių.

Ar norėčiau grįžti į laikus, kai man buvo 23, 25 ar 27 m.? Nė už ką! Ketvirtos dešimties pradžia teikia man laimės savo adekvatumu ir gyvenimo spalvomis.

Ramybės neduoda tik nugaros skausmas. Nebenoriu vaikščioti šviečiant mėnesienai ar nemiegoti iki aušros. Nesuprantu vienintelio dalyko – vaikų. Ar tikrai noriu vaikų, ar tai tik žmonių patarimų aidas mano galvoje? Visiems reikia vaikų – tai pagrindinė moters paskirtis. Mano psichologė padės man atsakyti į šį klausimą.

Kelios baigiamosios išvados

Sulaukti 30-ies jubiliejaus – ne taip baisu, kaip pasakojama. Šio amžiaus imi suprasti daug dalykų apie save, pradedi suprasti, ko nori iš gyvenimo. Tokio amžiaus neturėti vyro ir vaikų – dar ne pasaulio pabaiga. Absoliučiai normalu tokio amžiaus dar neturėti šeimos.

Sulaukusios 30-ies akimirksniu nesusiraukšlėsite, nesuprastės regėjimas, klausa išliks gera kaip ir buvo, o krūtys staiga nenutįs iki bambos. Nevadinkite savęs senmerge ar pan. – dabar puikiausias amžius. Esate jaunos, gražios ir įdomios, kokios buvo 24, 25 27 m. ir netgi dar puikesnės.

Nėra vieno teisingo būdo nugyventi gyvenimą. Kad ir kaip giminaičiai, artimieji stengtųsi įpiršti jums savo nuomonę, gyvenkite taip, kad jaustumėtės laimingos. Tik jums spęsti, kaip elgtis su savo sveikata ir savo laiku.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (460)