Kelių išėjusių iš darbo žmonių įspūdžiai:

1. Kai visus perkelia dirbti į bendrą patalpą, aš išeinu.

Išėjau iš trijų darbų, vos pranešdavo, kad visus perkels dirbti į vieną patalpą. Tai absoliučiai netinka dirbantiems techninio pobūdžio darbą ir tokį darbą, kuriame reikia susikaupti. Aš negaliu susikaupti ir produktyviai dirbti, kai žmonės aplink kalba, juokiasi, pasakoja įvairias istorijas. Ausinės nepadeda. Kitas veiksnys – sergamumas. Kasmet visi, turintys mažų vaikų, mane užkrečia.

Manau, noras susodinti visus į vieną patalpą kyla tik tokiems vadovams, kurie nepasitiki darbuotojais arba visiškai jais nesirūpina (arba turi perdėtą polinkį kontroliuoti) – šiaip ar taip, man tokios sąlygos netinka.

2. Nebeištvėriau ašarų, spazmų pilve ir nepakenčiamos atmosferos darbe.

Visomis prasmėmis tai buvo toksiška aplinka. Prastai vėdinamame sandėlyje uosčiau chemikalų tvaiką, savininkas nevaldė pykčio ir nepasitikėjo savo vadybininkais.

Pabodo ašaros, spazmai pilve ir kasdienis nenoras eiti į darbą. Vieną dieną mintyse kreipiausi į visatą, prašydama patarimo. Tą popietę danguje pasirodė didžiulė, spindinti vaivorykštė, žmonės gatvėje sustodavo, fotografuodavo. Man vaivorykštė asocijuojasi su viltimi ir nauja pradžia. Sulaukiau ženklo.

Kitą dieną išėjau į darbą. Savininkas jau buvo įtūžęs. Man ėmė dilgčioti galvą, skrandį sutraukė spazmai. Ėmė žaibuoti, griaustinis kartais pertraukdavo boso tiradą. Staiga po vieno žaibo blykstelėjimo atsistojau ir garsiai pareiškiau: „Daugiau nebegaliu – išeinu.“ Akimirką apėmė nerealumo pojūtis, nejau aš taip pasakiau? Perėjau ilgą sandėlio patalpą, išėjau pro duris, pro vartus ir lietui pilant įsėdau į automobilį. Visa drebėdama užvedžiau automobilį ir išvažiavau iš stovėjimo aikštelės. Iki šiol nebuvau išėjusi iš darbo ir dar taip skambiai. Tai buvo sumaniausias mano sprendimas. Tą dieną suvokiau savo vertę ir nusprendžiau, kad noriu dirbti aplinkoje, kurioje yra ramybė, santarvė ir pagarba žmonėms.

3. Kiekvieną savaitę man meluodavo, kad galėsiu grįžti į savo restoraną.

Man taip puikiai sekėsi dirbti restorane, kad galiausiai paprašė padirbėti kitame restorane, esančiame už 200 km. Direktorius patikino, kad tai truks dvi–tris savaites, kol ras vadybininką, o tada galėsiu grįžti į savąjį. Ėjo savaitės, kiekvieną savaitę man tuščiai žadėdavo, kad jau greitai ras kitą žmogų. Galiausiai rado, bet tada paprašė padirbti restorane, esančiame už 45 min. kelio nuo namų. Nenorėjau, bet direktorius įkalbėjo, kad tai laikina, o aš bet kada galėsiu grįžti į pirmąjį restoraną.

Po dviejų mėnesių pasakiau direktoriui, kad noriu grįžti į savo restoraną, o man pasakė, kad jame man darbo nebėra. Parašiau į personalo skyrių, bet mano laišką nusiuntę tam pačiam direktoriui, o jis atrašė – tokie laiškai sutrukdys „mano augimui kartu su kompanija“.

Vieną dieną nepavyko susitarti su klientus aptarnaujančiu personalu, o tada aiškiai pajutau – esu ten, kur nenoriu būti. Dirbu po 12 valandų per dieną, ilgai važiuoju į darbą ir iš darbo. Nepajėgiu suvienyti personalo, kad siektume bendro tikslo. Išėjau iš darbo. Mėgstu savo darbą, tačiau jaučiausi jame išnaudojamas.

4. Nepajėgiu taikstytis su priekabiais, užgauliais bosais ar kolegomis.

Išėjau iš darbo, iš anksto neįspėjęs. Pirmas pavojaus signalas – reikalavimas dalyvauti keistose veiklose darbo metu: išgėrinėti per pietus (aš nevartoju alkoholio, o kolegos susidomėjo, ar nesu alkoholikas), persirengti triukšmingam Helovino šventimui – į šį vakarėlį vienas kolega atėjo su tikru pistoletu.

Antras pavojaus signalas – nepagarbus elgesys su vyresnio amžiaus darbuotoju. Bosas su programa „Photoshop“ padarė nepadorių to kolegos nuotraukų, jas paviešino. Visi juokėsi, pats vyriškis irgi juokėsi, bet galbūt tik nenorėjo išsiduoti, kad jam nesmagu.
Vieną dieną pasigirdo kaip konferencijų patalpoje bosas šaukia ir įžeidinėją vieną iš mano kolegų. Visi tai girdėjo. Tai buvo tiesiog pasibjaurėtina.

Paskutinis pavojaus signalas buvo pasiūlymas man pereiti į aukštesnę vadybininko poziciją. Mėgau savo darbą, man gerai sekėsi. Galiausiai sužinojau, kad pakeltas į aukštesnes pareigas uždirbsiu mažiau už tuos, kuriems vadovausiu. Kai iškėliau šį klausimą vadovui, jis atsakė, abejojantis, ar bus galimybė man daugiau mokėti. Pokalbis įvyko penktadienį. Savaitgalį pagalvojau, o pirmadienį nebėjau į darbą, tiesiog parašiau, kad išeinu.

Supratau, kad negaliu toleruoti užgaulaus, nepagarbaus elgesio. Kai kuriems žmonėms pavyksta nereaguoti, o man – ne.

5. Kolega, pakeltas į aukštesnes pareigas, neįtikėtinai pasikeitė.

2012 m. išėjau iš valstybės apmokamo advokato darbo. Bosas sėdėjo prie stalo, pasilenkė į priekį, paskui atsilošė ir nusijuokė: „Nenoriu apsvarstyti tavo prašymo dėl paaukštinimo, nes permatau tave. Tu neišeisi iš darbo, nes per daug esi atsidavęs klientams. Tu tiki teisingumu ir nori būti tik valstybės apmokamu advokatu.“

Žodžiai „tiki teisingumu“ buvo ištarti su akivaizdžia ironija, tai mane įsiutino. Sėdėjau nesmagiai šypsodamasi, o viduje šaukiau: „Išeinu. Dabar pat.“ Paskui grįžau į kabinetą ir pradėjau kurti planą, kaip atidarysiu savo baudžiamosios teisės kontorą.

Prieš tapdamas mano vadovu jis kelerius metus buvo kolega. Ne kartą sakiau, kad mėgstu savo darbą, tik galbūt dėjau per mažai pastangų, kad kilčiau karjeros laiptais. Kai nauju vadovu tapo kolega, džiaugiausi ir tikėjausi, kad dabar man pavyks sulaukti paaukštinimo. Po mėnesio vadovo pozicijoje mano draugas tapo visiškai kitu žmogumi. Žmonės ėmė išeidinėti iš darbo, nė neįspėję iš anksto, moralinė atmosfera biure buvo labai nemaloni. Nesigailiu išėjęs iš darbo, tiesa, šis darbas buvo vienintelis, kurį tikrai mėgau. Be to, labai sunku patikėti, kad valdžia taip stipriai pakeitė žmogų.

6. Daugiau laiko praleisdavau pildydamas dokumentus, nei iš tiesų dirbdamas.

Mano bosas buvo landus šmikis. Iš tiesų aš dalyvavau jo pokalbyje dėl darbo ir jį priėmiau. Po kelerių metų kolegą paaukštino į skyriaus viršininko pareigas. 16 metų dirbau eiliniu specialistu, galiausiai mano kantrybė trūko. Buvau pririnkęs keturias dėžes skundų dėl netinkamo viršininko elgesio, žeminimo ir pan. Susiradau advokatą. Buvau parašęs ne vieną skundą dėl netinkamo viršininko elgesio, bet niekas nepasikeitė, supratau savo ir savo šeimos narių gerovės labui – gana. Sukaupęs užtektinai pinigų pensijai, išėjau iš darbo, nes nebegalėjau pakęsti kasdienio žeminimo.

Mano viršininką perkėlė į kitas pareigas, ten jis neturi pavaldinių. Galbūt visi mano skundai paskatino vadovus taip padaryti, kas žino. Kai dirbau, palaikymo iš vadovų nesulaukiau, taigi nebepasitikėjau jais ir nebenorėjau ten dirbti. Buvau pasiekęs tokį lygį, kad daugiau pildžiau dokumentus, skundus, nei iš tiesų dirbau.

7. Akademinis darbas neteko patrauklumo, supratau – noriu džiaugsmo.

Dirbau akademiku 25 metus. 2018 m. pabaigoje supratau – mano meilę disciplinai gerokai užgožia labai sunkaus būdo katedros vadovė ir sudėtingo charakterio (kitokiais aspektais) fakulteto dekanas.

Katedros vadovė buvo narciziška, nelaiminga, žemų polinkių moteris. Ji nenorėjo būti katedros vadove, savo nepasitenkinimą postu išreikšdavo priekaištaudama kiekvienam darbuotojui. Staiga visi tapome blogais žmonėmis. Pateikei paraišką paramai? Keli jai rūpesčių ir pridarai papildomo darbo. Prašai stipendijos, kad galėtum pasitobulinti savo srityje? Verti ją dalyvauti sudėtingose derybose, atimi iš jo laisvalaikį ir keli rūpesčių, nors niekas tavo kvailai ateities vizijai nepritaria. Saugok Dieve, jei sugalvotum surengti tarptautinę konferenciją ir sukviesti į ją geriausių savo srities specialistų. Būtent taip aš pasielgiau.

Suvokiau, kad padėtis negerės – katedros vadovė užims šias pareigas dar trejus metus, tai atitrauks mane nuo tyrimų, trukdys dėstyti, dekanas bus dekanu dar visą amžinybę, tad prošvaisčių permainoms nėra. O aš troškau, kad gyvenimas būtų įdomus, teiktų džiaugsmo, kad nebūtų panašus į mūšio lauką.

8. Nauja sofa vadovams buvo vertingesnė už mane.

Antrą kartą paprašiau šiek tiek padidinti atlyginimą, man atsakė – tai neįmanoma, nors prieš kelias dienas biurui nupirko brangių baldų rinkinį. Buvo skaudu sulaukti neigiamo atsakymo, juk labiau pusę metų, kol vėl paprašiau, per tą pusmetį dirbau tris kartus daugiau, nuoširdžiau, ėmiausi naujų darbų – dizaino, netgi logistikos, nors mano tikrosios pareigos buvo rinkodaros skyriuje. Kolegos mane gyrė, bet vadovai mano pastangų neįvertino. Pamatęs, kad nauja sofa kompanijai vertingesnė nei aš, pajutau – metas judėti kitur.

Gana ilgai abejojau savimi, galiausiai ėmiau jaustis nekompetentingas, juo labiau, kad kitų atlyginimai buvo šešiaženklių skaičių, o mano – nė pusės jų nesiekė. Iš pradžių galvojau, gal man trūksta gebėjimų, bet paskui pasitobulinau ir supratau – puikiai dirbu savo darbą, galbūt tai ne mano kaltė. Išėjau iš darbo ir perėjau į kitą įmonę, kurios vertybės sutapo su manosiomis.

9. Sužinojau, kokį atlyginimą gauna kolega.

Suvedinėju naujo darbuotojo duomenis į algalapių sistemą, ten reikia įrašyti ir valandinį atlyginimą. Prisėdu už buhalterės, aiškiai matau jos kompiuterio ekraną. Prieš mums pradedant pildyti duomenis, ji sako: „Tik noriu įspėti, kad gali pamatyti finansinius duomenis, kurie tau nepatiks.“ Nieko bloga nepagalvojau, bet pažvelgęs į jos kompiuterio ekraną pamačiau didžiulį skirtumą tarp savo ir naujo darbuotojo atlyginimo.

Staiga man užgniaužė kvapą. Giliai įkvėpiau, skubiai mintyse paskaičiavau ir supratau – mūsų valandos atlyginimo skirtumas – 27 doleriai. Likusią pamainos dalį nebegalėjau susikaupti ir, po teisybei, nė nenorėjau. Kaip šitaip gali būti? Šitokia neteisybė? Ateinu į darbą anksčiau, išeinu jau pasibaigus darbo laikui, dažnai dirbu savaitgaliais, dedu visas pastangas, kad gerai atlikčiau savo darbą ir ramia sąžine miegočiau naktimis. Mano vadybininkas tai mato ir vertina. Pinigai – ne esmė, kita vertus, pinigai – esmė. Kodėl nervinuosi – todėl, kad naujas darbuotojas paprašė didesnio atlyginimo, ar todėl, kad aš taikstausi su gerokai mažesniu užmokesčiu? Kompanija neprivalo rūpintis manimi, kitą vertus, kodėl kitiems sudaromos kur kas palankesnės sąlygos? Tokios ir panašios mintys vis sukosi man galvoje. Jaučiausi tikras idiotas, kai prisiminiau, ką sakiau vaikams: „Galite dirbti ką tik norite. Baikite mokslus, stenkitės ir viskas bus gerai. Reikia tiesiog tikėti savimi.“ Nepaklausiau savo paties patarimo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)