Jei kryptingai nesieksime to, apie ką svajojame, niekada neturėsime to, ko norime. Taip pat jei bijosime kelti tinkamus klausimus, niekada nesužinosime teisingų atsakymų. O jei nežengsime pirmyn, taip ir liksime stovėti toje pačioje vietoje. Juk gyvenimas – tarytum kelias, kurį nueiname žingsnis po žingsnio. Svarbiausia, kad tie žingsniai būtų tikslingi ar net kad apskritai būtų: kiekvieną mielą dieną mes galime judėti į priekį.
Vargu ar atsirastų, kas paprieštarautų šiems teiginiams, be to, šios tiesos – anaiptol ne naujiena.
Tik ar ne per dažnai įstringame beviltiškame nerimo, baimių ir bergždžių samprotavimų rate? Ar ne per daug energijos iššvaistome betiksliai veiklai? Ar ne per ilgai atidėliojame sprendimų priėmimą, klausiama vienoje iš tinklaraščio „Marc and Angel Hack Life“ publikacijų.
Sistemingai analizuodamas savo paties sąmoningumą ir stengdamasis įgyti efektyvių laiko planavimų įgūdžių, ilgainiui įpratau atlikti darbus minimaliai nuo jų atsitraukdamas ir kuo mažiau vilkindamas, teigia straipsnio autorius, vienas iš tinklaraščio leidėjų, konsultuojamojo ugdymo specialistas Marcas Chernoffas.
Pavyzdžiui, šiandien aš parašiau tūkstančio žodžių elektroninį laišką, patikrinau skyrių, kurį kartu su Angel (kolegė ir bendražygė) planuojame įtraukti į būsimą drauge rašomą knygą, pakonsultavau vieną iš programos „Getting Back to Happy“ klausytojų, atsakiau į begalę skaitytojų ir studentų komentarų bei laiškų, padirbėjau prie kelių papildomų projektų planavimo ir strategijų, pavakarę puikiai leidau laiką su šeima, o štai dabar rašau šį tekstą, vardija M. Chernoffas.
Darbų, atrodo, daug, tačiau kiekvienas iš jų padaromas konkrečiu momentu atliekant konkretų veiksmą, į kurį sutelkiamas visas dėmesys.
Nors samprotauju būtent taip, visgi negaliu nepripažinti, kad man, deja, taip pat dar tenka pakovoti su tam tikrais beverčiais įpročiais, mažinančiais mano produktyvumą. Tie įpročiai labai paplitę ir tarp mano bičiulių, artimųjų, pažįstamų bei studentų. Tai, tiesą sakant, ir yra veikla, kuriai pasiduodami tik švaistome gyvenimo laiką – akimirką po akimirkos išmesdami į šiukšlyną. Žodis „švaistyti“ gal skamba perdėm kategoriškai, bet turime prie jo priprasti. Pastarąjį dešimtmetį, konsultuodamas begalę žmonių ir spręsdamas asmenines problemas, tvirtai įsitikinau, kad nenaudingi įpročiai dažniausiai ir yra kalti dėl to, kad gyvenimas eina vėjais.
Štai kokius įpročius pavyko išskirti straipsnio autoriui.
1. Beprasmis blaškymasis
Beprasmis blaškymasis, kaip antai tuščios pramogos ar kita dėmesį nuo pagrindinių užduočių atitraukianti veikla, padaro daug daugiau žalos, nei norėtume pripažinti. Bergždžiais užsiėmimais paprastai susiviliojame dėl to, kad gyvenimas be jų, t. y. nuolatinio įsitraukimo į socialinius tinklus, vaizdo žaidimus, spoksojimo į televizorių, ydingo užkandžiavimo, bevertės muzikos klausymo ir kt., atrodo bauginantis. Tačiau ar neatrodo, kad tik bukiname save nesiliaujančiu triukšmu? Neleiskite, kad atsitiktiniai trukdžiai užtemdytų pagrindinius siekius. Priverskite save juos kontroliuoti, nes kitaip patys atsidursite jų valdžioje.
Kadangi esu tinklaraštininkas, neišvengiamai susiduriu su begale internete tykančių pagundų, kurioms pasiduodamas atsitraukčiau nuo darbų. Įpusėjus kokią nors užduotį, dėmesį gali atitraukti paprasčiausias el. paštu gautas pranešimas su nuoroda į kokį nors straipsnį, kuriame, aišku, taip pat yra nuorodų į kitus straipsnius. Spustelėjant vieną nuorodą po kitos, sunku pastebėti, kaip lekia laikas.
Kad taip nenutiktų, kaip įmanydamas stengiuosi pasirūpinti, kad dėmesį blaškantys pranešimai nešmėžuotų akyse. O jei koks vienas vis dėlto iššoka ir priverčia mintis nuklysti į šalį, imuosi savotiško susivaldymo ritualo: sąmoningai stabtelėju (taip darau maždaug kas pusvalandį), giliai įkvepiu, išsitempiu ir pabūnu taip 10 sekundžių. Tokia pertraukėlė leidžia vėl susitelkti į darbą. Tada belieka tik pašalinti dėmesį išblaškiusį trukdį, uždarau visų nereikalingų svetainių langus (kitaip sakant, atsikratau triukšmo) ir vėl imuosi vienos vienintelės užduoties. Darau ją tol, kol užbaigiu.
2. Kai užgriūva rūpesčiai
Pajutus sunkią rūpesčių naštą, tikrai gali apimti bejėgiškumo jausmas. Pirmiausia dažnai užvaldo abejonė, kad vargu ar sugebėsime susidoroti su šitokia gausybe problemų. Paprastai tiesiog nežinome, nuo ko pradėti, todėl nė nemėginame ką nors daryti.
Ši situacija turėtų būti pažįstama bet kuriam žmogui. Kiekvienas bent kartą (o gal daugybę kartų?) yra atsidūręs tokioje padėtyje.
Tik užuot aimanavus ir kalbėjus apie tai, kiek daug nusimato padaryti, kur kas prasmingiau paklausti savęs, nuo ko pradėtume, jei tų rūpesčių neturėtume.
Taigi, tada, kai pasijusite skęstantys darbuose, pagalvokite, ką veiktumėte, jei jūsų darbų grafikas būtų visiškai tuščias. Kokią pirmą užduotį tada į jį įrašytumėte, turėdami omeny, kad užduočių sąrašas negali būti begalinis? O kokią konkrečią užduotį sau skirtumėte šiandien?
Labai gerai, jei vienu metu nutarsite daryti tiktai vieną darbą, maksimaliai į jį įsigilindami. Todėl užgriuvus rūpesčių naštai, pamėginkite įsivaizduoti, kad neturite jokių įsipareigojimų, ir nutarkite, ką privalote padaryti šiandien. Būtinųjų darbų neturi būti daug. Puiku, jei apsispręsite atlikti tris, tačiau ir vieno tikrai pakaks, su sąlyga, kad jis bus atliktas iki galo, o ne nukeltas patogesnei akimirkai. Beje, tada, kai sąraše – tik vienas darbas, daug paprasčiau sutelkti dėmesį, taip pat netenka blaškytis ir jaudintis, kad ko nors nespėsite.
3. Nesugebėjimas apsispręsti
Kas nutinka, kai tiesiog negalite apsispręsti, ką daryti toliau? Labai dažnai tokio tipo mindžiukavimas priveda prie nieko neveikimo. Visada svarbu sau priminti, kad neapsisprendimas – tai žingsnis pakeliui į stagnaciją. Juk niekas nereikalauja kas valandą įveikti po kilometrą? Tačiau stovėti vietoje – tikrai ne išeitis.
Ne kartą teko įsitikinti, kad negebėjimą apsispręsti dažnai lemia nežinojimas, koks sprendimas yra tinkamiausias. Bet kas gi gali tiksliai pasakyti, kuria linkme pakryps konkreti situacija?
Ar išlošiu pereidamas į kitą darbą? O galbūt geriau likti dabartiniame? Kurio projekto turėčiau imtis: šito, ar ano? Teisingų atsakymų į tokio tipo klausimus žinoti neįmanoma, nes ateitis visada nenuspėjama.
Geriausia, jei sprendimą pasistengsite priimti remdamiesi turima informacija ir įsiklausydami į intuiciją. Apsisprendus būtina nedelsiant imtis veiksmų, kad pamatytumėte, kaip einasi. Pasekmės, su kuriomis anksčiau ar vėliau susidursite, gali būti dvejopos. Sėkmės atveju galėsite džiaugtis, kad darote pažangą, o ištikus nesėkmei, turėsite pripažinti, kad suklydote, bet pasiguosti tuo, kad dabar jau supratote, ką derėjo žinoti, kad progresuotumėte. Vadinasi, joks sprendimas neišeitų į bloga.
4. Nesėkmės baimė
Nesėkmės baimė gali gerokai sujaukti mūsų mintis. Jei nesame tikri, kad pavyks viskas, ko imsimės, jaučiamės sutrikę, atrodo, kad neišvengiamai apsijuoksime, kad ir ką bedarytume. Žinoma, labai dažnai taip manydami klystame, tačiau dvejonės niekaip neapleidžia. Jos ypač sustiprėja atsidūrus už asmeninio komforto zonos ribų. Tokia savijauta turi žlugdomąjį poveikį. Bet ką gi daryti?
Galbūt bent kiek sau padėsite, jei kartkartėmis prisiminsite, kad begalinė nesėkmės baimė gali reikšti, jog tiesiog nesugebate padaryti tai, ko reikia, kad užsitikrintumėte sėkmę.
Nepamirškite, kad nesėkmė tikrai nėra blogiausias rezultatas. Kur kas prasčiau, jei pirmaujate tose srityse, apie kurias gėda prisipažinti, arba nieko niekada nebandote.
Atminkite, kad žingsnis, kurį žengti privalu, retai būna tas, kurį žengti paprasčiausia. Turite skatinti, raginti save. Turite priversti save norėti būti atkaklūs, nesvarbu, kas nutiktų. Jei ką nors pamėginsite ir jums nepavyks, būsite gavę gyvenimo pamoką, įgiję neįkainojamos patirties, todėl kitą kartą jausitės išmintingesni. Tačiau jei pasiduosite nepagrįstai baimei ir net nemėginsite nieko daryti, veikiausiai ir toliau vien egzistuosite, nenustodami vengti baimę keliančių situacijų. Toks vengimas, beje, vargina ir sekina tiek pat, kiek pastangos nugalėti baimę ir veikti.
Tarp buko nuovargio ir palaimingo išsekimo yra didžiulis skirtumas. Gyvenimas juk trumpas. Tad imkitės veiklos, padedančios žengti pirmyn. Grąža, kurią gausite, jei ką nors darysite, yra kur kas didesnė nei ta, kurios sulauksite bandydami išlikti saugūs, todėl ničnieko nedarydami.
5. Bevaisis užimtumas
Būti užimtam nėra tas pats, kas būti produktyviam. Proceso nevalia painioti su progresu. Pavyzdžiui, niekas nepaneigs, kad vaikų taip mėgstami arkliukai-sūpynės juda. Tačiau iš vietos jie juk nepajuda?
Labai dažnai tik manome, kad esame produktyvūs, nors iš tiesų užsiimame vadinamuoju netikru darbu, tokiu kaip darbų paskirstymas, planavimas, elektroninių laiškų skaitymas ir kt. Nors visa tai taip pat būtina padaryti, šie reikalai niekada negali būti svarbiausi, todėl vien jais ištisomis dienomis užsiimti tiesiog negalite. Jei taip vis dėlto nutinka, tikrai galite jaustis labai užimtas, tačiau anaiptol ne produktyvus.
Į šias pinkles tikrai nesunku įkliūti. Suvokę, kad užsiimate ne tuo, kuo reikia, turėtumėte stabtelėti ir priminti sau svarbiausią konkrečios dienos darbą, kitaip sakant, įsivaizduoti, kad neturite jokių rūpesčių ir sudaryti būtinųjų užduočių sąrašą (trumpą!), kurio pirmoje vietoje – pati svarbiausia. Dažnai paaiškėja, kad yra tik vienas darbas ar projektas, kurį tikrai privalote įvykdyti. Kartais jų būna keletas. Tačiau bet kuriuo atveju nepamirškite periodiškai savęs paklausti: „Ar iš tiesų darau tai, ką reikia? Ar iš tiesų dirbu prie svarbiausio projekto?“ Jei atsakymas – neigiamas, privalote liautis darę „netikrus“ darbus ir grįžti į teisingą kelią.
6. Disciplinos stoka
Disciplina – tai ne kas kaita, kaip įprotis, kurį tikrai įmanoma išsiugdyti. Tai gebėjimas susikoncentruoti ir nesiblaškyti. Tai veikimas, nenukrypstant nuo to, kas svarbiausia, užuot pasidavus akimirkos nuotaikai arba pojūčiams (kad galbūt esate pavargę arba norite patinginiauti). Kad gautume tai, kas gyvenime svarbiausia, paprastai turime atsisakyti greitai patiriamų malonumų ir įspūdžių.
Disciplinos stoka daugeliu atvejų – nesugebėjimo sutelkti dėmesio pasekmė (žr. pirmus penkis punktus). Viskas atrodo labai paprastai: mes pažadame sau, kad ką nors padarysime, bet nieko nedarome. Kai taip nutinka, pirmiausia, vertėtų atleisti sau dėl išsiblaškymo ir tik tada pamąstyti, kodėl taip įvyko. Dėl kokios priežasties vilkinu darbus? Kodėl delsiu? Ar mane kas nors atitraukia? Atsakymai į tokius klausimus padės kur kas labiau nei bandymai save apkaltinti nedisciplinuotumu. Užuot save koneveikus, reikia pamėginti apibrėžti konkrečią problemą ir ją spręsti.
Bet ką gi daryti, jei gyvenime tvyro chaosas, bet kokia disciplina jums svetima, kasdienė rutina – neegzistuoja, nesugebate ilgą laiką užsiimti jokia konkrečia veikla, esate linkę atidėlioti darbus ir jaučiatės nieko negalį kontroliuoti?
Nuo ko pradėti ugdyti sveiką įprotį būti disciplinuotiems, kai šitiek visko reikia pakeisti.
Pradėti visada reikia pamažu ir nuo mažų dalykų.
Jei visiškai nežinote, nuo ko pradėti, pradėti galite kad ir nuo paprasčiausio įpročio išsiplauti indus formavimo. Taip, iš tiesų nuo tokio paprasto, nesudėtingo darbo. Ir tai tikrai bus žingsnelis pirmyn, kad ir labai nedidelis. Suvalgę kiaušinienę, išsiplaukite lėkštę ir šakutę. Išgėrę rytinę kavą, praskalaukite puodelį. Nei virtuvės kriauklėje, nei ant spintelių neturi likti nė vieno neplauto indo, kurį neva išsiplausite vėliau. Plauti indus turite neatidėliodami.
Šio ritualo griežtai laikykitės bent porą savaičių. Kai jis jau nebekels problemų, išsikelkite užduotį palaikyti švarią kriauklę. Vėliau pereikite prie spintelės. Tada įpraskite nusirengę drabužius padėti į jiems skirtas vietas. Kai ir tai taps įprasta, pradėkite rytais daryti trumpą mankštą, pietums suvalgykite daugiau daržovių. Taip ir judėkite pirmyn.
Atlikdami tai, ką esate užsibrėžę, pamažu įgysite natūralų įprotį laikytis disciplinos. Galop, pavyks įsitikinti, kad tikrai sugebate padaryti tai, ką būtina, ir baigti, kas pradėta.
Taigi, pati pradžia galėtų būti indų plovimas. Sąmoningai ir su šypsena.
Dabar pamėginkite prisipažinti, kuris iš paminėtų punktų labiausiai atitinka jūsų elgesio modelį. O galbūt yra kitų įpročių, kuriems bergždžiai eikvojate energiją ir švaistote brangų gyvenimo laiką?
