Viskas blogai, ir atrodo, kad tik prastėja, ar ne? Pagalvokite, kas vyksta pasaulyje. Karai, smurtas, stichinės nelaimės, korupcija. Turtingieji tampa vis turtingesni, vargšai skursta dar labiau, o mes netrukus išeikvosime išteklius, nebent imsimės radikalių priemonių. Tokį vaizdą dauguma vakariečių mato žiniasklaidoje ir nešiojasi galvose.
Aš tai vadinu perdėtai dramatišku pasaulio suvokimu. Jis kelia stresą ir klaidina. Iš tikrųjų dauguma pasaulio gyventojų gauna vidutines pajamas. Galbūt jie visi nepriklauso viduriniajai klasei, bet ir negyvena visiškame skurde. Jų vaikai lanko mokyklas, vaikai skiepijami. Gal nevienodai ir ne kiekvienais metais, bet žingsnis po žingsnio, metams bėgant pasaulyje gyventi tampa geriau. Per pastaruosius du šimtmečius vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo daugiau kaip dvigubai. Nors susiduriame su dideliais iššūkiais, padarėme didžiulę pažangą.
Perdėtai dramatiškai suvokiantys pasaulį žmonės linksta prie negatyvių atsakymų. Ir ne todėl, kad jų žinios tiesiog pasenusios. Kelis dešimtmečius skaičiau paskaitas ir egzaminavau ir galiausiai patirtis leido man suprasti, kad perdėtai dramatišką pasaulėvoką mums diktuoja mūsų smegenų veikla. Smegenys yra milijonų metų evoliucijos produktas, jose yra užprogramuoti instinktai, kurie padėjo išlikti mažoms mūsų protėvių medžiotojų ir rinkėjų grupėms. Mes trokštame cukraus ir riebalų, nes tai buvo gyvybiškai svarbūs energijos šaltiniai, kai maisto nepakako. Tačiau šiais laikais dėl mūsų smegenyse užprogramuoto potraukio prie cukraus ir riebalų nutukimas tapo viena didžiausių sveikatos problemų. Lygiai taip pat mums patinka gandai ir dramatiškos istorijos, nes kadaise tai buvo vienintelis naujienų ir naudingos informacijos šaltinis. O potraukis prie dramos verčia mus susikurti neteisingas nuostatas ir perdėm dramatišką pasaulėvoką.
Mums šių dramatiškų instinktų vis dar reikia, nes jie suteikia gyvenimui prasmę. Jeigu kruopščiai tikrintume kiekvieną žinią ir racionaliai analizuotume kiekvieną sprendimą, normaliai gyventi apskritai negalėtume. Visiškai atsisakyti cukraus ir riebalų nereikia, kaip ir neturime prašyti chirurgo pašalinti smegenų sritį, atsakingą už emocijas. Tačiau privalome mokytis valdyti savo potraukį viską dramatizuoti.
Pasaulyje išties daug blogio. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo vykusiuose kariniuose konfliktuose mirčių skaičius nuolat mažėjo, nors prasidėjus Sirijos karui ši tendencija pasikeitė. Terorizmas taip pat didėja. Nekontroliuojama žvejyba ir jūrų niokojimas iš tikrųjų kelia nerimą. Nykstančių rūšių sąrašas ilgėja. Bet apie pasaulyje vykstančias blogybes sužinoti lengva, o apie gerus dalykus – sunkiau. Tylusis žmonijos pažangos stebuklas pernelyg lėtas, perdėm fragmentuotas, kad apie jį pasakotų naujienų tarnybos. Per pastaruosius dvidešimt metų visiškame skurde gyvenančių žmonių dalis sumažėjo kone per pusę, tačiau daugumoje šalių apie tai žino mažiau nei 10 proc. žmonių.
Mūsų instinktas pastebėti tai, kas blogai, o ne tai, kas gerai, susijęs su trimis dalykais: pirma, mes netiksliai prisimename praeitį, antra, žurnalistai ir aktyvistai rašo tendencingus straipsnius, trečia mes manome, kad kol padėtis yra bloga, būtų beširdiška sakyti, kad ji gerėja. Vyresni žmonės per amžius romantizuoja savo jaunystės laikus ir nuolat pabrėžia, kad viskas nebe taip, kaip buvo kadaise. Taip ir yra! Daug kas buvo blogiau. Šį gebėjimą netiksliai prisiminti dar labiau sutvirtina nenutrūkstamas blogų žinių iš viso pasaulio srautas.
Straipsniai apie laipsnišką gerėjimą retai patenka į pirmuosius puslapius, net jeigu jie dramatiški ir liečia milijonus žmonių. Dėl žiniasklaidos stiprėjančios draugystės su tobulėjančiomis technologijomis apie nelaimes sužinome dažniau negu kada nors anksčiau. Pagerėjusi sklaida savaime yra žmonijos pažangos ženklas, tačiau įspūdis susidaro visiškai priešingas. Negana to, aktyvistai ir lobistai sugeba kiekvieną gerėjimo tendencijos smuktelėjimą pateikti kaip pasaulio pabaigą ir gąsdina mus perdėtomis baisybėmis ir pranašystėmis. Jungtinėse Valstijose smurtinių nusikaltimų skaičius nuo 1990 metų mažėja. Tačiau kaskart, kai nutinka kas nors baisaus – kone kasmet prabylama apie krizę. Dauguma žmonių patiki, kad smurtinių nusikaltimų daugėja ir jie žiaurėja.
Spėju, kad mano kalbos apie gerėjantį pasaulį jums skamba kaip posakis „viskas bus gerai“ ir sukelia juoką. Sutinku. Ne viskas pasaulyje gerai. Vis dar turime didelių rūpesčių. Kol dūžta lėktuvai, miršta vaikai, nyksta rūšys, šyla klimatas, kol esama vyrų šovinistų, pamišusių diktatorių, toksinių atliekų, kol žurnalistai metami į kalėjimus, o mergaitėms neleidžiama mokytis, negalime atsipalaiduoti. Tačiau lygiai taip pat juokinga ir nepaisyti pažangos, kurią padarėme. Nes tuomet prarandama viltis, ir tai gali turėti pražūtingų padarinių. Kai žmonės klaidingai mano, kad nieko pataisyti nebeįmanoma, jie liaujasi pasitikėti ir tuo, kas iš tikrųjų veikia.
Kaip padėti savo smegenims suprasti, kad reikalai gerėja? Įsivaizduokite pasaulį kaip neišnešiotą, ligotą kūdikį inkubatoriuje. Po savaitės jam pagerėja, tačiau jis turi likti inkubatoriuje, nes jo sveikatos būklė vis dar kritinė. Ar teisinga sakyti, kad kūdikio padėtis gerėja? Taip. Ar teisinga teigti, kas ji prasta? Aišku, taip. Ar teiginys „padėtis gerėja“ reiškia, kad viskas puiku ir mums nebereikia nerimauti? Anaiptol, būklė ir bloga, ir gera. Štai kaip turime galvoti apie dabartinę padėtį pasaulyje.
Tarkim, imkime mergaičių švietimą. Jei moterys išsilavinusios, darbuotojai dirba įvairesni ir gali priimti geresnius sprendimus. Išsilavinusios motinos turi mažiau vaikų, bet jų daugiau išgyvena. Kiekvieno vaiko švietimui skiriama daugiau pinigų – toks gerųjų pokyčių ciklas. Mokyklą lanko 90 proc. pradinio mokyklinio amžiaus mergaičių ir 92 proc. berniukų. Vis dar yra skirtumų tarp lyčių, kalbant apie išsilavinimą skurdžiausiose šalyse, ypač – vidurinį ir aukštąjį, tačiau nebėra priežasčių neigti, kad pasiekta didelė pažanga.
Atminkite – žiniasklaidai ir aktyvistams reikia dramos, kad patrauktų jūsų dėmesį; negatyvios istorijos dramatiškesnės už pozityvias; lengva sukurti istoriją apie krizę, remiantis laikinu nuosmukiu, „išplėštu“ iš ilgalaikio gerėjimo konteksto. Kai išgirstate ką nors baisaus, nusiraminkite ir pasvarstykite, ar būtumėte sužinoję, jei nutiktų kas nors gero? Net jei nutiktų gausybė dar geresnių dalykų – ar apie tai sužinotume?
Tokia yra faktų galia, jų išmanymas – proto ramybės šaltinis. Kaip sveika mityba ir reguliari mankšta, ji gali ir turi būti žmonių kasdienio gyvenimo dalis. Siekite šios galios, tuomet priimsite geresnius sprendimus, suvoksite tikras grėsmes ir realias galimybes, negana to, neturėsite nuolat nerimauti dėl klaidingų dalykų.
Hansas Roslingas (1948-2017) – švedų gydytojas, statistikas, akademikas, profesorius tarptautiniu mastu garsus lektorius, garsėjęs sąmojingomis paskaitomis apie statistiką. Vaidingais pristatymo būdais ir asmeniniu žavesiu H. Roslingas statistikos duomenis pavertė suprantamais ir patraukliais. Jo nepaprastai įdomių paskaitų milijonai žmonių klausėsi gyvai ir tebesiklauso Youtube kanalu.
