Mes prarandame jėgas kai:
- sakome „taip“, nors norisi sakyti „ne“;
- šypsomės, nors norisi verkti;
- nesiilsime;
- įtikinėjame save dar šiek tiek pakentėti, užuot supratę, dėl kokio šviesaus tikslo aš dabar tai kenčiu;
- įsižeidžiame, užuot paprašę žmogaus to, ko mums reikia;
- užsiimame ne savo reikalais;
- žmogus nėra įdomus, tačiau mes dėl kažkokių prasimanytų priežasčių su juo toliau bendraujame;
- šalia mūsų esantys žmonės didžiąją laiko dalį kalba apie neigiamus dalykus;
- daug kalbame apie politiką, komunalinių paslaugų tarifus, kamščius keliuose ir t. t.;
- liežuvaujame;
- daug ir emocingai pasakojame, kaip gyvena kiti;
- dirbame neįdomiame ir atsibodusiame darbe;
- bijome;
- laukiame, kad kažkas ateis (Kalėdų senelis, princas, oligarchas) ir pakeis mūsų gyvenimus;
- barame save, laikome save nieko vertais, nesumaniais ir nesėkmingais.
Mes įgauname jėgų, kai:
- susipažįstame su naujais žmonėmis;
- gauname naujų žinių;
- keliaujame
- įveikiame savo baimes;
- išbandome kažką naujo;
- vaikštinėjame (nepainiokite su bėgimu į darbą ar ėjimu į parduotuvę, nes turime omenyje vaikštinėjimas be jokio konkretaus tikslo);
- užsiimame kūryba;
- bendraujame su maloniais žmonėmis;
- bendraujame su žmonėmis, kurie mus palaiko ir mumis tiki;
- užsiimame savo kūnu (tinka bet kokios kūno praktikos, pirtis, baseinas);
- išvalome fizinę erdvę (prisiminkite, kaip jaučiatės suremontuotame kambaryje);
- išvalome emocinę erdvę (prisiminkite, kaip jaučiatės pavykus atleisti žmogui ir jį paleisti);
- sakome „ne“, kai norisi sakyti „ne“, ir sakome „taip“, kai norisi sakyti „taip“;
- pradedame daryti tai, ko norisi.